Į lietuvių kalbą išversti ne visi šio Pranešimo apie konvergenciją skyriai. Visą pranešimą anglų kalba skaitykite ECB interneto svetainėje.

1 Įvadas

Euras jau įvestas 20 iš 27 ES valstybių narių. Šiame pranešime vertinamos šešios iš septynių valstybių narių, kurios dar nėra įsivedusios bendrosios valiutos, – Bulgarija, Čekija, Vengrija, Lenkija, Rumunija ir Švedija. Pagal Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – Sutartis) šios šalys yra įsipareigojusios įsivesti eurą, o tai reiškia, kad jos privalo siekti įvykdyti visus konvergencijos kriterijus^[1]. Septintoji valstybė narė, Danija, 1992 m. pranešė Europos Sąjungos Tarybai (ES Taryba) apie savo ketinimą nedalyvauti ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) kūrimo trečiajame etape^[2]. Tai reiškia, kad pranešimuose apie konvergenciją Danija vertinama tik gavus jos prašymą. Kadangi toks prašymas nebuvo pateiktas, šioje ataskaitoje Danija nenagrinėjama.

Rengdamas šį pranešimą, ECB vykdo Sutarties 140 straipsnyje jam nustatytą reikalavimą. 140 straipsnyje nustatyta, kad ECB ir Europos Komisija ne rečiau kaip kartą per dvejus metus arba valstybės narės, kuriai taikoma išimtis, prašymu privalo pranešti ES Tarybai „apie pažangą, padarytą valstybėms narėms, kurioms taikoma išimtis, vykdant savo įsipareigojimus Ekonominei ir pinigų sąjungai sukurti“. Šiame pranešime apžvelgiamos šešios šalys reguliariai vertinamos kas dvejus metus. Europos Komisija taip pat parengė pranešimą, todėl tuo pat metu ES Tarybai pateikiami du pranešimai.

Šiame pranešime ECB taiko tą pačią sistemą kaip ir ankstesniuose savo pranešimuose apie konvergenciją. ECB vertina, ar minėtos šešios šalys pasiekė aukštą tvarios ekonominės konvergencijos laipsnį, ar nacionalinės teisės aktai suderinti su Sutartimi ir Protokolu dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto (toliau – ECBS statutas) ir kaip laikomasi teisės aktų reikalavimų, kuriuos turi įvykdyti atitinkami nacionaliniai centriniai bankai (NCB), siekdami tapti neatskiriama Eurosistemos dalimi.

Ekonominės konvergencijos proceso vertinimas labai priklauso nuo pagrindinių statistinių duomenų kokybės ir vientisumo. Rengiant ir teikiant statistiką, neturi būti atsižvelgiama į politinius motyvus ir negali būti daromas politinis spaudimas. ES valstybės narės raginamos teikti aukštą prioritetą savo statistikos kokybei ir vientisumui, užtikrinti, kad rengiant tokią statistiką jų sistemose būtų naudojamos tinkamos priemonės duomenims sutikrinti ir subalansuoti, ir taikyti minimaliuosius standartus statistikos srityje. Tokie standartai yra nepaprastai svarbūs siekiant įtvirtinti nacionalinių statistikos institucijų nepriklausomumą, vientisumą bei atskaitomybę ir skatinti pasitikėjimą valdžios sektoriaus finansų statistikos kokybe (žr. 6 skyrių).

Nuo 2014 m. lapkričio 4 d. kiekviena ES valstybė narė, kuriai panaikinamos išimtys, ne vėliau kaip tą dieną, kurią įsives eurą, privalo prisijungti prie Bendro priežiūros mechanizmo (BPM)^[3]. Nuo tos dienos tai šaliai bus taikomos visos su BPM susijusios teisės ir pareigos. Todėl itin svarbu, kad būtų atlikti būtini parengiamieji darbai. Pažymėtina, kad bus atliekamas išsamusis visų valstybių narių, kurios prisijungs prie euro zonos ir, atitinkamai, prie BPM, bankų sistemos vertinimas^[4]. Bulgarija šiuo metu yra vienintelė valstybė narė, kuri dalyvauja BPM glaudžiai bendradarbiaudama su ECB, nes yra įsipareigojusi vienu metu prisijungti tiek prie bankų sąjungos, tiek prie antrojo valiutų kurso mechanizmo (VKM II)^[5]. Glaudaus bendradarbiavimo su Българска народна банка (Bulgarijos nacionaliniu banku) sistema įsigaliojo 2020 m. spalio 1 d., įvykdžius būtinas priežiūros ir teisėkūros sąlygas. Tą dieną ECB prisiėmė atsakomybę už i) tiesioginę svarbių įstaigų priežiūrą Bulgarijoje, ii) bendras procedūras visiems prižiūrimiems subjektams ir iii) mažiau svarbių įstaigų, kurias ir toliau prižiūri nacionalinė priežiūros institucija, priežiūrą. ECB Bankų priežiūros tarnyba ir Българска народна банка (Bulgarijos nacionalinis bankas) labai glaudžiai bendradarbiavo, siekdami užtikrinti sklandžią nacionalinės kompetentingos institucijos integraciją į BPM^[6].

Šio pranešimo struktūra yra tokia: 2 skyriuje aprašoma sistema, taikoma ekonominei ir teisinei konvergencijai vertinti. Ekonominės konvergencijos pagrindiniai aspektai kartu apžvelgiami 3 skyriuje. 4 skyriuje pateikiamos valstybių vertinimo santraukos, jose – esminiai ekonominės ir teisinės konvergencijos analizės rezultatai. Išsamesnė ekonominės konvergencijos būklės kiekvienoje iš šešių vertinamų ES valstybių narių analizė pateikiama 5 skyriuje. 6 skyriuje apžvelgiami konvergencijos rodikliai ir juos rengiant taikyta statistikos metodika. Galiausiai 7 skyriuje vertinama, kaip kiekvienos iš šių valstybių narių nacionalinės teisės aktai, tarp jų ir nacionalinių centrinių bankų įstatymai, atitinka Sutarties 130 ir 131 straipsnius.

2 Analizės pagrindas

2.1 Ekonominė konvergencija

Norėdamas įvertinti ekonominės konvergencijos būklę ES valstybėse narėse, siekiančiose įsivesti eurą, ECB naudoja bendrą analizės sistemą. Ši bendra sistema, kurią Europos pinigų institutas (EPI) ir ECB nuosekliai taiko visuose savo pranešimuose apie konvergenciją, grindžiama, pirma, Sutarties nuostatomis ir tuo, kaip jas taiko ECB vertindamas kainų pokyčius, fiskalinį balansą ir skolos rodiklius, valiutos keitimo kursą ir ilgalaikes palūkanų normas bei kitus ekonominei integracijai ir konvergencijai svarbius veiksnius. Antra, sistema grindžiama daugeliu papildomų retrospektyvių ir į ateitį orientuotų ekonominių rodiklių, laikomų naudingais konvergencijos tvarumui išsamiau įvertinti. Laikui bėgant, kai kurie šios sistemos elementai buvo išplėsti. Valstybės narės patikrinimas pagal visus šiuos veiksnius suteikia svarbios informacijos, kuri padeda užtikrinti jos integraciją į euro zoną be didesnių sunkumų. Toliau pateiktuose 1–5 intarpuose apibrėžiamos teisinės nuostatos ir nurodomos metodinės detalės, kaip ECB šias nuostatas taiko.

Siekiant užtikrinti tęstinumą ir vienodą traktavimą, šis pranešimas parengtas remiantis ECB anksčiau paskelbtų pranešimų principais. Taikydamas konvergencijos kriterijus, ECB (prieš tai – EPI) naudoja keletą pagrindinių principų. Pirma, individualūs kriterijai aiškinami tiksliai ir taikomi griežtai. Šio principo loginis pagrindas yra tai, kad svarbiausias kriterijų tikslas – užtikrinti, jog euro zonoje galėtų dalyvauti tik tos valstybės narės, kurių ekonominė būklė yra palanki kainų stabilumui ir euro zonos vientisumui palaikyti. Antra, konvergencijos kriterijai – tai suderinti ir integruoti reikalavimai ir jie visi turi būti įgyvendinti. Sutartyje šie kriterijai yra lygiaverčiai, jie netaikomi hierarchiniu principu. Trečia, konvergencijos kriterijai turi būti įgyvendinti vadovaujantis faktiniais duomenimis, o ne prognozėmis. Ketvirta, konvergencijos kriterijai turi būti taikomi nuosekliai, skaidriai ir paprastai. Be to, aptariant atitiktį konvergencijos kriterijams, labai svarbus veiksnys yra tvarumas, nes konvergencija turi būti ilgalaikė, o ne tik tam tikro momento. Todėl vertinant kiekvieną valstybę, išsamiai išnagrinėjamas jos konvergencijos tvarumas.

Atsižvelgiant į tai, atitinkamų šalių ekonomikos raida apžvelgiama įvertinat praeities, dažniausiai – paskutinių dešimties metų duomenis. Kadangi tai padeda geriau nustatyti, kiek dabartinę pažangą lėmė realūs struktūriniai pokyčiai, tai kartu turėtų padėti geriau įvertinti ekonominės konvergencijos tvarumą.

Be to, tinkamai atsižvelgiama ir į ateities perspektyvą. Todėl ypač daug dėmesio skiriama tam faktui, kad palankios ekonomikos raidos tvarumas iš esmės priklauso nuo tinkamų ir ilgalaikių politikos priemonių, naudojamų sprendžiant esamas ir būsimas problemas. Tvirtas valdymas, patikimos institucijos ir tvarūs viešieji finansai taip pat labai svarbūs palaikant kainų stabilumą ir tvarų gamybos augimą vidutiniu ir ilguoju laikotarpiais. Apskritai pabrėžiama, kad, norint užtikrinti ekonominės konvergencijos tvarumą, reikalinga ne tik gera pradžia, patikimos institucijos bei rinkų atsparumas sukrėtimams, bet ir tinkama ekonominė politika vėliau, jau įvedus eurą.

Ši bendra sistema taikoma atskirai šešioms vertinamoms ES valstybėms narėms. Vadovaujantis Sutarties 140 straipsnio nuostatomis, šie vertinimai, kuriuose dėmesys sutelktas į kiekvienos valstybės narės rezultatus, turėtų būti nagrinėjami atskirai.

Paskutinė šiame pranešime panaudotų statistikos duomenų pateikimo diena buvo 2024 m. birželio 19 d. Statistinius duomenis, naudojamus taikant konvergencijos kriterijus, pateikė Europos Komisija (žr. 6 skyrių, taip pat lenteles ir paveikslus), valiutų kursų ir ilgalaikių palūkanų normų atveju bendradarbiaudama su ECB. Suderinus su Komisija, kainų stabilumo kriterijaus ir ilgalaikių palūkanų normos kriterijaus ataskaitinis laikotarpis yra nuo 2023 m. birželio mėn. iki 2024 m. gegužės mėn. Valiutų kursų ataskaitinis laikotarpis yra nuo 2022 m. birželio 20 d. iki 2024 m. birželio 19 d. Praeities duomenys apie fiskalines pozicijas apima laikotarpį iki 2023 m. Taip pat atsižvelgta į įvairiuose šaltiniuose pateikiamas prognozes ir kitą informaciją, kuri laikoma svarbia konvergencijos tvarumui vertinti atsižvelgiant į ateities perspektyvas. Komisijos 2024 m. pavasario ekonominė prognozė ir jos 2024 m. įspėjimo mechanizmo ataskaita, į kurias atsižvelgiama šiame pranešime, paskelbtos atitinkamai 2024 m. gegužės 15 d. 2023 m. lapkričio 21 d. ECB bendroji taryba šį pranešimą patvirtino 2024 m. birželio 21 d.

Šiame pranešime apie konvergenciją taip pat nagrinėjamas Rusijos karo prieš Ukrainą poveikis konvergencijos vertinimui. 2021 m. energijos, ypač dujų, kainos pradėjo itin sparčiai kilti, iš dalies dėl to, kad Rusija apribojo dujų tiekimą į Europą. Rusijos invazija į Ukrainą 2022 m. vasario pabaigoje paskatino spartų energijos ir maisto produktų kainų šuolį, kuris sukėlė didelį fiskalinį spaudimą, prekybos sutrikimus ir padidėjusį neapibrėžtumą. Šie pokyčiai smarkiai paveikė ES jai dar nevisiškai atsigavus po COVID‑19 pandemijos. Šalys, kurių energetinė priklausomybė nuo Rusijos didesnė, o ankstesni prekybos ryšiai su ja – stipresni, buvo paveiktos labiau nei kitos. Kadangi vertinamas palyginti trumpas laikotarpis, sunku daryti tvirtas išvadas apie vidutinio ir ilgojo laikotarpio poveikį konvergencijos raidai, kuri taip pat priklauso nuo to, kaip toliau rutuliosis Rusijos karas prieš Ukrainą ir kokie bus tolesni geopolitiniai pokyčiai, todėl pranešimo dalyje, kurioje konvergencija vertinama atsižvelgiant į ateities perspektyvas, neapibrėžtumas yra didesnis nei įprastai.

Kainų raidą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos ir tai, kaip jas taiko ECB, aprašoma 1 intarpe.

Vidutinė 12 mėn. infliacija pagal SVKI ataskaitiniu laikotarpiu (nuo 2023 m. birželio mėn. iki 2024 m. gegužės mėn.) vertinama pagal paskutinių dešimties metų šalies ekonominės veiklos rezultatus, atsižvelgiant į kainų stabilumą. Taip atsiranda galimybė daug išsamiau ištirti vertinamos šalies kainų raidos tvarumą. Taigi, dėmesys skiriamas pinigų politikos krypčiai, ypač tam, ar pinigų politikos institucijos visų pirma siekia įgyvendinti ir palaikyti kainų stabilumą, taip pat tam, ar kitos ekonominės politikos sritys prisideda įgyvendinant šį tikslą. Be to, įvertinamas ir makroekonominės aplinkos poveikis kainų stabilumo siekiui. Kainų raida analizuojama atsižvelgiant į pasiūlos ir paklausos sąlygas, sutelkiant dėmesį į tokius veiksnius kaip vienetinės darbo sąnaudos ir importo kainos. Galiausiai atsižvelgiama į kitų svarbių kainų indeksų raidos tendencijas. Vertinant ateities perspektyvas, pateikiama kelerių artimiausių metų galimos infliacijos raidos apžvalga, į kurią įtraukiamos ir pagrindinių tarptautinių organizacijų bei rinkos dalyvių prognozės. Be to, aptariami instituciniai ir struktūriniai aspektai, kurie, įsivedus eurą, yra svarbūs norint palaikyti kainų stabilumui palankią aplinką.

Fiskalinę raidą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos ir tai, kaip jas taiko ECB, taip pat su tuo susiję procedūriniai klausimai aprašomi 2 intarpe.

Kalbant apie viešųjų finansų tvarumą, nagrinėjamų 2023 m. rezultatai apžvelgiami juos palyginant su vertinamos šalies veikla per paskutinius dešimt metų. Pirma, analizuojamas deficito rodiklio pokytis. Verta prisiminti, kad šalies metinio deficito rodiklio pokyčiui paprastai turi įtakos daug įvairių veiksnių. Šie veiksniai skirstomi į ciklinius veiksnius, rodančius, kaip deficitą veikia ekonomikos ciklo pokyčiai, ir į neciklinius veiksnius, dažnai naudojamus struktūriniams ar ilgalaikiams fiskalinės politikos koregavimams atspindėti. Tačiau tai nereiškia, kad, remiantis tokiais šiame pranešime skaičiais išreikštais necikliniais veiksniais, galima visiškai paaiškinti fiskalinės pozicijos struktūrinį pokytį, nes jiems įtakos turi politinės priemonės ir specialūs veiksniai – jų abiejų poveikis biudžeto balansui yra trumpalaikis.

Toliau nagrinėjami per aptariamą laikotarpį įvykę valdžios sektoriaus skolos santykio pokyčiai ir juos lemiantys veiksniai. Šie veiksniai yra skirtumas tarp nominaliojo BVP augimo ir palūkanų normų, pirminis balansas bei deficito ir skolos santykio koregavimas. Taikant tokį požiūrį galima gauti papildomos informacijos apie tai, kaip makroekonominė aplinka, ypač augimo ir palūkanų normų derinys, paveikė skolos raidą. Be to, analizuojama valdžios sektoriaus skolos struktūra, skiriant ypatingą dėmesį trumpalaikėms skolos dalims ir skolai užsienio valiuta bei jų pokyčiams. Lyginant šias dalis su esamu skolos santykio lygiu, galima atskleisti fiskalinių balansų jautrumą valiutų kursų ir palūkanų normų pokyčiams.

2020–2023 m. laikotarpiu buvo pradėta taikyti Stabilumo ir augimo pakto bendroji nukrypti leidžianti išlyga. Taip šalims buvo suteikta galimybė laikantis Pakto principų imtis būtinų politikos koordinavimo priemonių atsižvelgiant į pandemiją ir Rusijos invaziją į Ukrainą. Būtent, buvo leista nukrypti nuo įprastai taikomų biudžeto reikalavimų.

2024 m. balandžio mėn. įsigaliojo pataisytas Stabilumo ir augimo paktas, pakeičiantis skola grindžiamos PDP pradėjimo taisykles. Šiomis pakeistomis taisyklėmis siekiama užtikrinti valdžios sektoriaus skolos tvarumą ir fiskalinės politikos anticikliškumą, patvirtinti vidutinio laikotarpio požiūrį į biudžeto politiką ir, be kita ko, padidinti sistemos nacionalinę atsakomybę. Taisyklėse taip pat laikoma, kad reformos, investicijos ir fiskalinis tvarumas gali vienas kitą papildyti, todėl juos reikėtų skatinti. Galiausiai šiomis taisyklėmis siekiama užtikrinti veiksmingesnį vykdymą^[12]. Deficitu grindžiamos PDP pradėjimo taisyklės iš esmės nesikeičia, o skola grindžiamos PDP pradėjimo taisyklės keičiamos, kaip aprašyta 2 intarpe. Tačiau 2024 m. skola grindžiamos PDP nebuvo pradėtos remiantis 2023 m. rezultatais, nes nacionaliniai fiskaliniai struktūriniai planai, sudarantys reformuotos ES fiskalinės sistemos dalį, bus paskelbti tik 2024 m. rudenį ir apims 2025 m. fiskalines strategijas.

Kalbant apie ateities perspektyvą, aptariamos naujausios Europos Komisijos prognozės 2024–2025 m. ir vertinamos ilgalaikės skolos tvarumo problemos. Visų pirma tai apima biudžeto balanso ir skolos santykio perspektyvas, kurias lemia dabartinė fiskalinė politika. Be to, ypatingas dėmesys skiriamas biudžeto pozicijų tvarumo ilgalaikėms problemoms ir konsolidacijos galimybėms, ypač susijusioms su valstybės nefinansuojamomis pensijų sistemomis dėl demografinių pokyčių, ir nenumatytais vyriausybių įsipareigojimais. Kitaip nei ankstesniuose pranešimuose, vertinimas neapims šalių vidutinio laikotarpio biudžeto planų, nurodytų metinėse konvergencijos programose. Taip yra todėl, kad pagal naujas fiskalines taisykles šalys savo išsamius vidutinio laikotarpio biudžeto planus pateiks kaip dalį jų nacionalinių fiskalinių struktūrinių planų, kurie bus parengti iki 2024 m. rugsėjo 20 d. Šiuose planuose turi būti pristatyta ne mažiau kaip ketverių metų laikotarpį apimanti grynųjų išlaidų trajektorija ir išdėstytos valdžios sektoriaus fiskalinės strategijos nuo 2025 m.

Valiutų kursų pokyčius reglamentuojančios teisės aktų nuostatos ir tai, kaip jas taiko ECB, aprašoma 3 intarpe.

Be duomenų apie dalyvavimą VKM II ir nominaliojo valiutos kurso euro atžvilgiu pokyčių, trumpai apžvelgiami ir su esamo valiutos kurso tvarumu nagrinėjamu laikotarpiu susiję rodikliai. Jie gaunami remiantis realiųjų efektyviųjų valiutos kursų pokyčiais ir mokėjimo balanso einamąja, kapitalo ir finansine sąskaitomis. Taip pat nagrinėjama bendrosios skolos užsieniui ir grynųjų tarptautinių investicijų pozicijos raida ilgesniuoju laikotarpiu. Skirsnyje apie valiutų kursų pokyčius toliau aptariami ir šalies integracijos į euro zoną lygio rodikliai. Tai vertinama ir pagal užsienio prekybos integraciją (eksportą ir importą), ir pagal finansinę integraciją. Galiausiai valiutų kursų pokyčiams skirtame skirsnyje nurodoma, jei taikytina, ar vertinama šalis per dvejų metų ataskaitinį laikotarpį pasinaudojo centrinio banko teikiamu likvidumu ar mokėjimų balanso parama. Atsižvelgiama tiek į faktinę, tiek į prevencinę pagalbą.

Ilgalaikių palūkanų normų raidą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos ir tai, kaip jas taiko ECB, aprašoma 4 intarpe.

Kaip jau minėta, Sutartyje aiškiai nurodoma siekti „konvergencijos tvarumo“, kurį atspindi ilgalaikės palūkanų normos. Todėl pokyčiai ataskaitiniu laikotarpiu – nuo 2023 m. birželio mėn. iki 2024 m. gegužės mėn. – vertinami atsižvelgiant į ilgalaikes palūkanų normas per paskutinius dešimt metų (arba per laikotarpį, kurio duomenys turimi) ir į pagrindinius veiksnius, lemiančius ilgalaikių palūkanų normų skirtumus, palyginti su euro zonos ilgalaikių palūkanų normų vidurkiu. Ataskaitiniu laikotarpiu vidutinės ilgalaikės palūkanų normos euro zonoje iš dalies rodė didelę kai kurioms šalims būdingą rizikos premiją. Todėl palyginimui naudojamas ir AAA reitingu įvertintų ilgalaikių vyriausybės obligacijų pajamingumas, t. y. AAA reitingu įvertintų euro zonos šalių obligacijų pajamingumo kreivės ilgalaikis pajamingumas, kurį apskaičiuojant įtraukiamos AAA reitingu įvertintų euro zonos šalių obligacijos. Šiai analizei geriau suprasti pranešime taip pat pateikiama informacija apie finansų rinkos dydį ir raidą. Tai grindžiama trimis skirtingais rodikliais (ne finansų bendrovių išleistų skolos vertybinių popierių suma, vertybinių popierių rinkos kapitalizacija ir PFĮ paskolos vidaus ne finansų privačiajam sektoriui), jie visi kartu leidžia įvertinti finansų rinkų dydį.

Galiausiai Sutarties 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiame pranešime turi būti atsižvelgta ir į keletą kitų svarbių veiksnių (žr. 5 intarpą). 2011 m. gruodžio 13 d. pradėjo galioti pagal Sutarties 121 straipsnio 6 dalį parengta sustiprintos ekonominės valdysenos sistema, užtikrinanti glaudesnį ekonominės politikos ir ES valstybių narių ekonominių rezultatų tvarios konvergencijos koordinavimą. Toliau pateiktame 5 intarpe trumpai išdėstomos šios teisės aktų nuostatos ir aprašoma, kaip į šiuos papildomus veiksnius atsižvelgiama ECB atliekant konvergencijos vertinimą.

2.2 Nacionalinės teisės aktų suderinamumas su sutartimis

2.2.1 Įžanga

Pagal Sutarties 140 straipsnio 1 dalį, reikalaujama, kad ECB (ir Europos Komisija) ne rečiau kaip kartą per dvejus metus arba valstybės narės, kuriai taikoma išimtis, prašymu praneštų Tarybai apie valstybių narių, kurioms taikoma išimtis, pažangą, padarytą vykdant savo įsipareigojimus ekonominei ir pinigų sąjungai sukurti. Šiuose pranešimuose turi būti įvertinta, kaip kiekvienos valstybės narės, kuriai taikoma išimtis, nacionalinės teisės aktai, įskaitant jos NCB įstatymą, atitinka Sutarties 130 ir 131 straipsnius bei atitinkamus Statuto straipsnius. Šis Sutarties įpareigojimas valstybėms narėms, kurioms taikoma išimtis, dar vadinamas „teisine konvergencija“.

Vertindamas teisinę konvergenciją, ECB neapsiriboja nacionalinės teisės aktų formaliu įvertinimu, jis taip pat gali įvertinti, ar atitinkamų nuostatų įgyvendinimas atitinka Sutarčių ir Statuto dvasią. ECB yra ypač susirūpinęs dėl tam tikrų ženklų, rodančių, kad kai kurių valstybių narių NCB sprendimus priimantiems organams daromas spaudimas, o tai neatitinka Sutarties nuostatų dėl centrinio banko nepriklausomumo.

ECB taip pat mato sklandaus ir nepertraukiamo NCB sprendimus priimančių organų veikimo poreikį. Šiuo požiūriu valstybės narės atitinkamos institucijos turi prievolę imtis visų reikiamų priemonių, kad užtikrintų, jog, atsilaisvinus NCB sprendimus priimančio organo nario vietai, būtų laiku paskirtas jį pakeičiantis asmuo^[15].

Prieš pateikdamas teigiamą galutinį įvertinimą, patvirtinantį, kad valstybės narės nacionalinės teisės aktai atitinka Sutartį ir Statutą, ECB atidžiai stebės bet kokius pokyčius.

Valstybės narės, kurioms taikoma išimtis, ir teisinė konvergencija

Bulgarija, Čekija, Vengrija, Lenkija, Rumunija ir Švedija, kurių nacionalinės teisės aktai analizuojami šiame pranešime, turi valstybių narių, kurioms taikoma išimtis, statusą, t. y. jos dar neįsivedė euro. Švedijai valstybės narės, kuriai taikoma išimtis, statusas buvo suteiktas Tarybos 1998 m. gegužės mėn. sprendimu^[16]. Kitoms valstybėms narėms taikomų aktų dėl stojimo sąlygų 4 straipsnyje^[17] ir 5 straipsnyje^[18] nustatyta, kad nuo įstojimo dienos kiekviena iš šių naujųjų valstybių narių dalyvauja ekonominėje ir pinigų sąjungoje kaip valstybė narė, kuriai taikoma leidžianti nukrypti nuostata, kaip apibrėžta Sutarties 139 straipsnyje.

Šiame pranešime nevertinama Danija – tai specialų statusą turinti valstybė narė, kuri dar neįsivedė euro. Prie Sutarčių pridėtame Protokole (Nr. 16) dėl tam tikrų su Danija susijusių nuostatų nustatyta, kad, atsižvelgiant į 1993 m. lapkričio 3 d. Danijos vyriausybės Tarybai pateiktą pranešimą, Danijai taikomos išlygos ir kad išlygos panaikinimo procedūra pradedama tik Danijos prašymu. Kadangi Danijai taikomas Sutarties 130 straipsnis, Danmarks Nationalbank turi vykdyti centrinio banko nepriklausomumo reikalavimus. 1998 m. EPI pranešime apie konvergenciją padaryta išvada, kad šis reikalavimas įvykdytas. Kadangi Danija turi specialų statusą, nuo 1998 m. jos konvergencija nebuvo vertinta. Tol, kol Danija nepraneš Tarybai apie savo ketinimą įsivesti eurą, Danmarks Nationalbank nėra poreikio būti teisiškai integruotam į Eurosistemą ir neturi būti pritaikyti jokie Danijos teisės aktai.

Teisinės konvergencijos vertinimo tikslas – padėti Tarybai lengviau nuspręsti, kurios valstybės narės vykdo „savo įsipareigojimus Ekonominei ir pinigų sąjungai sukurti“ (Sutarties 140 straipsnio 1 dalis). Teisės srityje tokios sąlygos pirmiausia susijusios su centrinio banko nepriklausomumu ir teisine NCB integracija į Eurosistemą.

Teisinio įvertinimo struktūra

Teisinis įvertinimas iš esmės atitinka ankstesnių ECB ir EPI pranešimų apie teisinę konvergenciją struktūrą^[19].

Nacionalinės teisės aktų suderinamumas analizuojamas atsižvelgiant į teisės aktus, priimtus iki 2024 m. kovo 27 d.

2.2.2 Pritaikymo apimtis

Pritaikymo sritys

Siekiant nustatyti sritis, kuriose reikia pritaikyti nacionalinės teisės aktus, nagrinėjami šie klausimai:

• suderinamumas su Sutarties (130 straipsnis) ir Statuto (7 straipsnis ir 14 straipsnio 2 dalis) nuostatomis dėl NCB, NCB sprendimus priimančių organų ir valdytojų narių nepriklausomumo;
• suderinamumas su nuostatomis dėl konfidencialumo (Statuto 37 straipsnis);
• suderinamumas su piniginio finansavimo (Sutarties 123 straipsnis) ir privilegijos naudotis finansų įstaigomis (Sutarties 124 straipsnis) draudimais;
• suderinamumas dėl vienodos žodžio „euro“ rašybos, kurios reikalaujama pagal ES teisę; ir
• teisinė NCB integracija į Eurosistemą (ypač Statuto 12 straipsnio 1 dalies ir 14 straipsnio 3 dalies atžvilgiu).

„Suderinamumas“ ir „suvienodinimas“

Sutarties 131 straipsnyje reikalaujama, kad nacionalinės teisės aktai būtų „suderinti“ su Sutartimis ir Statutu, todėl bet koks nesuderinamumas turi būti ištaisytas. Nei Sutarčių ir Statuto viršenybė prieš nacionalinę teisę, nei nesuderinamumo pobūdis nedaro įtakos būtinybei laikytis šio įpareigojimo.

Reikalavimas, kad nacionalinės teisės aktai būtų „suderinti“, nereiškia, jog pagal Sutartį reikalaujama, kad nacionalinių centrinių bankų įstatymai būtų „suvienodinti“ vienas su kitu ar su Statutu. Nacionalinių ypatumų gali būti ir toliau, jeigu jie nepažeidžia ES neatšaukiamai suteiktos kompetencijos pinigų srityje. Iš tiesų, pagal Statuto 14 straipsnio 4 dalį, nacionaliniams centriniams bankams leidžiama atlikti kitokias funkcijas nei tos, kurios nurodytos Statute, tiek, kiek jos netrukdo ECBS tikslams ir užduotims^[20]. NCB įstatymų nuostatos, leidžiančios atlikti tokias papildomas funkcijas, yra aiškus aplinkybių, kurioms esant skirtumų gali likti, pavyzdys. Terminas „suderinamas“ daugiau nurodo, kad nacionalinės teisės aktai ir nacionalinių centrinių bankų įstatymai turi būti pakeisti siekiant pašalinti nesuderinamumus su Sutartimis ir Statutu ir užtikrinti reikalingą nacionalinių centrinių bankų integracijos į ECBS lygį. Pirmiausia turėtų būti pakeistos visos nuostatos, pažeidžiančios NCB nepriklausomumą, kaip apibrėžta Sutartyje, ir jo, kaip ECBS neatskiriamos dalies, vaidmenį. Todėl, norint tai pasiekti, nepakanka remtis vien tik ES teisės viršenybe nacionalinės teisės atžvilgiu.

Sutarties 131 straipsnyje nustatyta pareiga apima tik nesuderinamumą su Sutartimis ir Statutu. Tačiau nacionalinės teisės aktai, nesuderinti su ES antrinės teisės aktais, susijusiais su šiame pranešime apie konvergenciją nagrinėjamomis pritaikymo sritimis, turėtų būti suderinti su tokiais antrinės teisės aktais. ES teisės viršenybė neturi įtakos pareigai pritaikyti nacionalinės teisės aktus. Šis bendras reikalavimas kyla ne tik iš Sutarties 131 straipsnio, bet ir iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijos^[21].

Sutartyse ir Statute nenumatytas būdas, kaip nacionalinės teisės aktai turėtų būti pritaikyti. Todėl suderinamumą galima pasiekti panaikinant bet kurį nacionalinės teisės aktą, kuris yra nesuderinamas su ES teise, arba pateikiant nuorodas į Sutartis ir Statutą, arba, išimtiniais atvejais, inkorporuojant jų nuostatas ir pateikiant nuorodą į šaltinį, atsižvelgiant į toliau išvardytus ypatumus.

Paprastai reikia vengti tokia pat kalba atkartoti atitinkamas Sąjungos teisės nuostatas, kurios tiesiogiai taikomos valstybės narės teisinėje tvarkoje^[22]. Atkartojant nuostatas gali atsirasti neužtikrintumas tiek dėl taikytinų nuostatų teisinio pobūdžio ir kilmės, tiek dėl jų įsigaliojimo datos. Tai būtų nesuderinama su vienodo Sąjungos teisės taikymo ir aiškinimo visoje Sąjungoje principu^[23]. Be to, jei nacionalinėje nuostatoje vartojama kitokia formuluotė nei ta, kuri nustatyta atitinkamoje Sąjungos nuostatoje, sukuriamas atskiras reguliavimo turinys. Pagal Sutarties 2 straipsnio 1 dalį, Sąjungos išimtinė kompetencija pinigų politikos srityje reiškia, kad valstybės narės negali priimti nuostatų, kurios, atsižvelgiant į jų tikslą ir turinį, nustato teisines taisykles, reguliuojančias euro, kaip bendrosios valiutos, naudojimą, nebent valstybėms narėms yra suteikti įgaliojimai tai daryti^[24]. Šiame kontekste sąvoka „pinigų politika“ apima ne vien praktinį šios politikos įgyvendinimą, kuris pagal Sutarties 127 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką yra vienas pagrindinių Eurosistemos uždavinių. Ji taip pat turi reguliavimo aspektą, kuriuo siekiama garantuoti euro kaip bendrosios valiutos statusą^[25].

Išimtinėmis aplinkybėmis atitinkamos Sąjungos teisės nuostatos, kurios tiesiogiai taikomos valstybės narės teisinėje tvarkoje, gali būti atkartotos tokia pat kalba nuoseklumo sumetimais ir siekiant padėti adresatams jas suprasti. Jeigu egzistuoja tokios išimtinės aplinkybės, kuriomis leidžiama atkartoti tiesiogiai taikomas Sąjungos teisės nuostatas, nuostatos turėtų būti atkartojamos tiksliai, o formuluotė neturėtų būti keičiama^[26]. Be to, nuostatos turėtų būti atkartojamos tik tiek, kiek tai yra pateisinama atsižvelgiant į išimtines aplinkybes. Tačiau tokių išimtinių aplinkybių nėra tais atvejais, kai tiesiogiai taikomos Sąjungos nuostatos yra pakankamai nuoseklios ir suprantamos, todėl jų nebūtina atkartoti ar atspindėti nacionalinėje teisėje^[27]. Jeigu tiesiogiai taikomos Sąjungos teisės nuostatos yra reikšmingos tik nacionalinės teisės reglamentuojamų sričių kontekste, nacionalinėje teisėje nuoroda į šias nuostatas nereikalinga. Jeigu dėl pirmiau minėtų priežasčių nacionalinėje teisėje neišvengiamai atkartojamos tiesiogiai taikomos Sąjungos teisės nuostatos, tai turėtų būti daroma aiškiai ir patikslinant, kad nacionalinės teisės nuostatos nustatytos „pagal“ atitinkamas Sąjungos teisės nuostatas arba jų „laikantis“ ir jos paprasčiausiai atkartojamos siekiant išdėstyti nacionalinę teisę platesniame kontekste, arba „nedarant poveikio“ atitinkamoms Sąjungos teisės nuostatoms, kai nacionalinė institucija įgyvendina likusią kompetenciją, kuri yra platesnė už ECBS ir Eurosistemos įgyvendinamą kompetenciją^[28].

Be to, viena iš priemonių, siekiant nacionalinės teisės aktų suderinamumo su Sutartimis ir Statutu ir užtikrinant jį, yra tai, kad ES institucijos ir valstybės narės turi konsultuotis su ECB dėl teisės aktų projektų nuostatų jo kompetencijai priklausančiais klausimais pagal Sutarties 127 straipsnio 4 dalį, 282 straipsnio 5 dalį ir Statuto 4 straipsnį. 1998 m. birželio 29 d. Tarybos sprendime 98/415/EB dėl nacionalinių institucijų konsultavimosi su Europos Centriniu Banku teisės akto projekto nuostatų klausimais^[29] aiškiai reikalaujama, kad valstybės narės imtųsi priemonių, reikalingų šios pareigos laikymuisi užtikrinti.

2.2.3 Nacionalinių centrinių bankų nepriklausomumas

Kalbant apie centrinio banko nepriklausomumą, pasakytina, kad 2004, 2007 arba 2013 m. į ES įstojusių valstybių narių nacionalinės teisės aktai turėjo būti pritaikyti, kad atitiktų atitinkamas Sutarties ir Statuto nuostatas, ir turėjo įsigalioti atitinkamai 2004 m. gegužės 1 d., 2007 m. sausio 1 d. ir 2013 m. liepos 1 d.^[30] Švedija turėjo užtikrinti, kad reikalingi suderinimai įsigaliotų iki ECBS įkūrimo 1998 m. birželio 1 d.

Centrinio banko nepriklausomumas

1995 m. lapkričio mėn. EPI nustatė centrinio banko nepriklausomumo požymių sąrašą (vėliau išsamiai aprašytą jo 1998 m. pranešime apie konvergenciją); jie tuo metu buvo valstybių narių nacionalinės teisės aktų, ypač nacionalinių centrinių bankų įstatymų, įvertinimo pagrindas. Centrinio banko nepriklausomumo koncepcija apima įvairias nepriklausomumo rūšis, kurias reikia vertinti atskirai, t. y. funkcinį, institucinį, asmeninį ir finansinį nepriklausomumą. Paskutiniais metais ECB priimtose nuomonėse šių centrinio banko nepriklausomumo aspektų analizė buvo toliau tobulinama. Šie aspektai yra pagrindas vertinant valstybių narių, kurioms taikoma išimtis, nacionalinės teisės aktų ir Sutarčių bei Statuto konvergencijos lygį.

Funkcinis nepriklausomumas

Centrinio banko nepriklausomumas yra ne savitikslis, bet priemonė tikslui, kuris turėtų būti aiškiai apibrėžtas ir kuriam turėtų būti suteikta pirmenybė visų kitų tikslų atžvilgiu, pasiekti. Pagal funkcinio nepriklausomumo principą reikalaujama, kad kiekvieno NCB pagrindinis tikslas būtų numatytas aiškiu bei teisinį tikrumą užtikrinančiu būdu ir visiškai atitiktų Sutartyje nustatytą pagrindinį tikslą – kainų stabilumą. Šio tikslo siekiama nacionaliniams centriniams bankams suteikiant reikiamus būdus ir priemones šiam tikslui pasiekti nepriklausomai nuo bet kokios kitos institucijos. Sutarties reikalavimas dėl centrinio banko nepriklausomumo rodo visuotinai pripažintą nuomonę, kad pagrindinio tikslo – kainų stabilumo – geriausiai gali siekti visiškai nepriklausoma institucija, kurios įgaliojimai yra aiškiai apibrėžti. Centrinio banko nepriklausomumas yra visiškai suderinamas su nacionalinių centrinių bankų atsakomybe už savo sprendimus, kuri yra svarbus pasitikėjimo jų nepriklausomumo statusu stiprinimo aspektas. Tai reiškia skaidrumą ir dialogo su trečiosiomis šalimis palaikymą.

Kalbant apie laiką, pasakytina, kad iš Sutarties nėra aišku, nuo kada valstybių narių, kurioms taikoma išimtis, nacionaliniai centriniai bankai turi laikytis pagrindinio tikslo – kainų stabilumo, nustatyto Sutarties 127 straipsnio 1 dalyje, 282 straipsnio 2 dalyje ir Statuto 2 straipsnyje. Nėra aišku, ar toms valstybėms narėms, kurios įstojo į ES po euro įvedimo ES, ši pareiga turėtų būti taikoma nuo įstojimo dienos, ar nuo euro įvedimo jose dienos. Nors Sutarties 127 straipsnio 1 dalis netaikoma valstybėms narėms, kurioms taikoma išimtis (žr. Sutarties 139 straipsnio 2 dalies c punktą), Statuto 2 straipsnis šioms valstybėms narėms yra taikomas (žr. Statuto 42 straipsnio 1 dalį). ECB palaiko nuomonę, kad nacionalinių centrinių bankų pareiga laikyti kainų stabilumą savo pagrindiniu tikslu Švedijos atveju pradedama taikyti 1998 m. birželio 1 d., o 2004 m. gegužės 1 d., 2007 m. sausio 1 d. ir 2013 m. liepos 1 d. į ES įstojusių valstybių narių atveju – nuo tų datų. Remiamasi tuo, kad vienas iš pagrindinių ES principų, būtent kainų stabilumas (Sutarties 119 straipsnis), yra taikomas ir valstybėms narėms, kurioms taikoma išimtis. Taip pat remiamasi Sutarties tikslu, kad visos valstybės narės turėtų siekti makroekonominės konvergencijos, įskaitant kainų stabilumą, kuriai skirti reguliarūs ECB ir Europos Komisijos pranešimai. Ši išvada taip pat yra pagrįsta centrinio banko nepriklausomumo, kuris yra pateisinamas tik tada, jeigu bendras tikslas – kainų stabilumas – turi pirmenybę, pamatiniu argumentu.

Šalių vertinimai šiame pranešime yra pagrįsti būtent šiomis išvadomis, nuo kada valstybių narių, kurioms taikoma išimtis, nacionaliniams centriniams bankams taikoma pareiga laikyti kainų stabilumą savo pagrindiniu tikslu.

Institucinis nepriklausomumas

Institucinis nepriklausomumas apibrėžtas Sutarties 130 straipsnyje ir Statuto 7 straipsnyje. Šiuose dviejuose straipsniuose draudžiama nacionaliniams centriniams bankams ir jų sprendimus priimančių organų nariams gauti ar priimti ES institucijų ar organų, valstybių narių vyriausybių ar bet kurio kito organo nurodymus. Šiuose straipsniuose taip pat draudžiama ES institucijoms, įstaigoms ar organams bei valstybių narių vyriausybėms siekti paveikti tuos nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų narius, kurių sprendimai gali turėti įtakos nacionalinių centrinių bankų su ECBS susijusių uždavinių įgyvendinimui. Kad nacionalinės teisės aktai perteiktų Sutarties 130 straipsnį ir Statuto 7 straipsnį, juose turi būti numatyti abu draudimai ir jie neturi riboti šių nuostatų taikymo srities^[31]. Tokio centrinių bankų nepriklausomumo pripažinimas nereiškia, kad jiems netaikomos teisės normos ar kad jie gali išvengti bet kokios rūšies teisės aktų taikymo^[32].

Nepaisant to, ar NCB yra sudarytas kaip valstybei priklausantis organas, ar kaip specialus viešosios teisės organas, ar paprasčiausiai kaip viešoji akcinė bendrovė, esama rizikos, kad jo savininkas, pasinaudodamas tokia nuosavybės teise, gali daryti įtaką jo sprendimų dėl uždavinių, susijusių su ECBS, priėmimui^[33]. Tokia įtaka, daroma naudojantis akcininkų teisėmis ar kitaip, gali daryti poveikį NCB nepriklausomumui ir todėl turėtų būti ribojama įstatymu.

Centrinių bankų veiklą reglamentuojanti teisinė sistema turi numatyti stabilų ir ilgalaikį centrinio banko veiklos pagrindą. Dažni NCB institucinės sąrangos pakeitimai darant įtaką jo organizaciniam ar valdymo stabilumui, galėtų daryti neigiamą įtaką NCB instituciniam nepriklausomumui^[34].

Institucinio nepriklausomumo taip pat turėtų būti laikomasi ypatingos skubos atvejais. Tik tais atvejais, kai laikomasi Sutarties 347 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, nacionalinės institucijos gali laikinai ir išimties tvarka naudotis įgaliojimais, kurie priklauso išimtinei ECBS kompetencijai. Atliekant šį vertinimą, esminis laikotarpis yra priemonės priėmimo laikas. Atsižvelgiant į Sutarties 347 straipsnio išimtinį pobūdį, nesant Sutarties 347 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, valstybės narės neturėtų priimti prevencinių teisės aktų^[35].

Draudimas duoti nurodymus

Trečiųjų šalių teisės duoti nurodymus nacionaliniams centriniams bankams, jų sprendimus priimantiems organams ar pastarųjų nariams, jeigu jų veikla susijusi su ECBS uždavinių atlikimu, yra nesuderinamos su Sutartimi ir Statutu.

Bet koks NCB dalyvavimas taikant finansinio stabilumo stiprinimo priemones turi būti suderinamas su Sutartimi, t. y. nacionalinių centrinių bankų funkcijos turi būti atliekamos visapusiškai laikantis jų funkcinio, institucinio ir finansinio nepriklausomumo principo, kad būtų apsaugotas tinkamas Sutartyje ir Statute numatytų jų uždavinių vykdymas^[36]. Jei nacionalinės teisės aktais nustatomas toks NCB vaidmuo, kai peržengiamos patariamųjų funkcijų ribos, ir pagal juos reikalaujama, kad NCB prisiimtų papildomų uždavinių, turi būti užtikrinta, kad šie uždaviniai nepaveiktų NCB gebėjimo vykdyti su ECBS susijusius jo uždavinius veiklos ir finansiniu atžvilgiais^[37]. Be to, NCB atstovai gali būti įtraukiami į kolegialius sprendimus priimančius priežiūros organus ar kitas institucijas tik tinkamai atsižvelgus į reikalavimą apsaugoti NCB sprendimus priimančių organų narių asmeninį nepriklausomumą^[38].

Draudimas tvirtinti, sustabdyti, panaikinti ar atidėti sprendimus

Trečiųjų šalių teisės tvirtinti, sustabdyti, panaikinti ar atidėti NCB sprendimus, jeigu jie susiję su ECBS uždavinių atlikimu, yra nesuderinamos su Sutartimi ir Statutu^[39].

Draudimas cenzūruoti sprendimus teisiniu pagrindu

Bet kokių organų, išskyrus nepriklausomus teismus, teisė teisiniu pagrindu cenzūruoti sprendimus, susijusius su ECBS uždavinių atlikimu, yra nesuderinama su Sutartimi ir Statutu, kadangi šių uždavinių vykdymas negali būti pakartotinai vertinamas politiniu lygmeniu. NCB valdytojo teisė teisiniu pagrindu sustabdyti ECBS ar NCB sprendimus priimančio organo priimto sprendimo įgyvendinimą ir vėliau pateikti jį politiniam organui galutiniam sprendimui priimti būtų tolygi siekiui gauti trečiųjų šalių nurodymus.

Draudimas dalyvauti NCB sprendimus priimančiuose organuose su balsavimo teise

Trečiųjų šalių atstovų dalyvavimas NCB sprendimus priimančiame organe su teise balsuoti dėl klausimų, susijusių su ECBS uždavinių, kuriuos atlieka NCB, vykdymu, yra nesuderinamas su Sutartimi ir Statutu, net jeigu toks balsas nėra sprendžiamasis^[40]. Toks dalyvavimas, net jeigu balsavimo teisė nesuteikta, yra nesuderinamas su Sutartimi ir Statutu, jei toks dalyvavimas trukdo tiems sprendimus priimantiems organams atlikti su ECBS susijusius uždavinius arba kelia grėsmę, kad bus nukrypta nuo ECBS konfidencialumo režimo^[41].

Draudimas iš anksto derinti NCB sprendimus

Įstatymuose aiškiai numatyta NCB pareiga iš anksto derinti NCB sprendimus su trečiosiomis šalimis sukuria teisinį pagrindą, kuriuo vadovaudamosi trečiosios šalys gali daryti įtaką centrinio banko galutiniams sprendimams, ir todėl yra nesuderinama su Sutartimi ir Statutu.

Tačiau NCB dialogas su trečiosiomis šalimis net tais atvejais, kai įstatymas įpareigoja teikti informaciją ir keistis nuomonėmis, yra suderinamas su centrinio banko nepriklausomumu, jeigu:

• dėl to nebus pažeidžiamas NCB sprendimus priimančių organų narių nepriklausomumas;
• bus visiškai atsižvelgiama į ypatingą valdytojų teisinę padėtį jiems einant ECB sprendimus priimančių organų narių pareigas; ir
• laikomasi Statute nustatytų konfidencialumo reikalavimų^[42].

NCB sprendimus priimančių organų narių pareigų aprobavimas

Įstatymų nuostatose dėl trečiųjų šalių (pvz., vyriausybių) teikiamo NCB sprendimus priimančių organų narių pareigų (pvz., susijusių su sąskaitomis) aprobavimo turėtų būti numatyti tinkami saugikliai, kad tokia teisė nepažeistų atskiro NCB nario gebėjimo nepriklausomai priimti sprendimus dėl uždavinių, susijusių su ECBS (arba įgyvendinti sprendimus, priimtus ECBS lygmeniu). Rekomenduojama dėl to numatyti aiškią nuostatą NCB įstatymuose.

Asmeninis nepriklausomumas

Sutarties 130 straipsnyje ir Statuto 7 straipsnyje ir 14 straipsnio 2 dalyje papildomai apsaugomas centrinio banko nepriklausomumas, kiek tai susiję su valdytojais ir NCB sprendimus priimančių organų nariais. Valdytojai yra ECB bendrosios tarybos nariai ir tampa Valdančiosios tarybos nariais įvedus eurą jų valstybėse narėse. Valdytojai, vykdydami savo kaip ECB valdančiosios tarybos ar Bendrosios tarybos narių pareigas, negali būti laikomi valstybės narės atstovais^[43]. Statuto 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad NCB įstatymuose, be kita ko, turi būti numatyta ne trumpesnė kaip penkerių metų valdytojo kadencija. Tai kartu apsaugo nuo savavališko valdytojų atleidimo iš pareigų nustatant, kad juos galima atleisti iš pareigų tik tada, jeigu jie neatitinka šioms pareigoms keliamų reikalavimų arba yra pripažinti kaltais padarę sunkų nusižengimą. Tokiais atvejais Statuto 14 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, kuris turi įgaliojimus panaikinti nacionalinį sprendimą, kuriuo valdytojas buvo atleistas iš pareigų^[44]. Valdytojo nušalinimas nuo pareigų gali iš tiesų prilygti valdytojo atleidimui iš pareigų Statuto 14 straipsnio 2 dalyje nustatytais tikslais^[45]. NCB įstatymai turi atitikti šią nuostatą, kaip yra išdėstyta toliau.

Sutarties 130 straipsnyje draudžiama nacionalinėms vyriausybėms ir bet kokiems kitiems organams daryti įtaką nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų nariams jiems atliekant savo užduotis. Valstybės narės ypač negali siekti paveikti nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų narių pakeisdamos nacionalinės teisės aktus, kurie daro įtaką jų atlyginimui ir kurie iš principo turėtų būti taikomi tik būsimiems paskyrimams^[46].

Minimali valdytojų kadencija

Pagal Statuto 14 straipsnio 2 dalį, NCB įstatymuose turi būti numatyta ne trumpesnė kaip penkerių metų valdytojo kadencija. Tai nedraudžia nustatyti ilgesnės kadencijos, o esant neribotam kadencijos terminui, nereikalaujama keisti įstatymo, jei valdytojo atleidimo iš pareigų pagrindai atitinka nustatytuosius Statuto 14 straipsnio 2 dalyje. Trumpesni laikotarpiai negali būti pateisinami, net jei jie būtų taikomi tik pereinamuoju laikotarpiu^[47]. Nacionalinės teisės aktai, kuriais nustatomas privalomas pensinis amžius, turėtų užtikrinti, kad pensinis amžius nenutrauktų Statuto 14 straipsnio 2 dalyje nustatytos minimalios kadencijos trukmės, kuri yra viršesnė už bet kokį privalomą pensinį amžių, jei ji taikoma valdytojui^[48]. Kai NCB įstatymas yra iš dalies keičiamas, iš dalies keičiantis įstatymas turėtų apsaugoti valdytojo ir kitų sprendimus priimančių organų narių, kurie dalyvauja vykdant su ECBS susijusius uždavinius, kadencijos trukmę^[49].

Valdytojo atleidimo iš pareigų pagrindai

NCB įstatymais privaloma užtikrinti, kad valdytojai nebūtų atleisti iš pareigų dėl kitų priežasčių, išskyrus išvardytąsias Statuto 14 straipsnio 2 dalyje. Šiame straipsnyje įtvirtinto reikalavimo tikslas yra užkirsti kelią institucijoms, dalyvaujančioms skiriant valdytojus, ypač vyriausybei ar parlamentui, pasinaudoti teise valdytoją atleisti. NCB įstatymai turėtų panaikinti bet kokias nuostatas, neatitinkančias Statuto 14 straipsnio 2 dalyje numatytų atleidimo iš pareigų pagrindų, arba apskritai neminėti jokių atleidimo iš pareigų pagrindų (nes 14 straipsnio 2 dalis yra taikoma tiesiogiai)^[50]. Išrinkus ar paskyrus valdytojus, jie negali būti atleisti iš pareigų kitomis sąlygomis, nei nurodytos Statuto 14 straipsnio 2 dalyje, net jei valdytojai dar nepradėjo eiti savo pareigų. Atsižvelgiant į tai, kad sąlygos, kurioms esant valdytojas gali būti atleistas iš pareigų, yra autonomiškos Sąjungos teisės sąvokos, jų taikymas ir aiškinimas nepriklauso nuo nacionalinio konteksto^[51]. Galiausiai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, įgyvendindamas jam pagal Statuto 14 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą suteiktą jurisdikciją, turi teisę aiškinti šias sąvokas^[52].

Nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų narių, išskyrus valdytojus, dalyvaujančių vykdant su ECBS susijusius uždavinius, kadencijos trukmės saugumas ir atleidimo iš pareigų pagrindai

Taikant tas pačias taisykles dėl valdytojų kadencijos trukmės apsaugos ir dėl jų atleidimo iš pareigų pagrindų kitiems nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų nariams, dalyvaujantiems vykdant su ECBS susijusius uždavinius, taip pat užtikrinamas asmeninis tokių asmenų nepriklausomumas^[53]. Sutarties 130 straipsnyje ir Statuto 7 straipsnyje konkrečiai minimi ne valdytojai, o nacionalinių centrinių bankų „sprendimus priimančių organų nariai“. Tai ypač taikytina tais atvejais, kai valdytojas yra „pirmasis tarp lygių“ kolegų, turinčių lygias balsavimo teises, arba kai šie kiti nariai dalyvauja vykdant su ECBS susijusius uždavinius.

Teisė į teisminę gynybą

Valdytojai ir nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų kiti nariai turi turėti teisę kreiptis į nepriklausomą teismą ir apskųsti sprendimą dėl atleidimo iš pareigų, kad, vertinant tokio sprendimo pagrindus, būtų apribota politinio pasirinkimo galimybė.

Statuto 14 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad iš pareigų atleisti valdytojai dėl tokio sprendimo gali kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas turi įgaliojimus panaikinti nacionalinę priemonę dėl atleidimo iš pareigų, jeigu pripažįstama, kad ji prieštarauja Sąjungos teisei.

Pagal Sutarties 130 straipsnį ir Statuto 7 straipsnį, nacionalinės teisės aktuose turėtų būti numatyta teisė nacionaliniuose teismuose peržiūrėti sprendimą atleisti iš einamų pareigų NCB sprendimus priimančių organų narius (išskyrus valdytojus), dalyvaujančius vykdant su ECBS susijusius uždavinius^[54]. Ši teisė gali būti bendrosios teisės reguliuojamas dalykas arba ji gali būti nustatyta specialia norma. Net jei šia teise būtų galima pasinaudoti pagal bendrąją teisę, siekiant teisinio tikrumo, būtų patartina tokią teisę į teisminę gynybą nustatyti konkrečiai.

Apsauga nuo interesų konflikto

Asmeninis nepriklausomumas taip pat reiškia, jog būtina užtikrinti, kad NCB sprendimus priimančių organų nariams, dalyvaujantiems vykdant su ECBS susijusius uždavinius, nekiltų interesų konfliktas dėl jų einamų pareigų NCB (taip pat valdytojų pareigų ECB) ir bet kokių kitų funkcijų, kurias gali vykdyti šie sprendimus priimančių organų nariai ir kurios gali kelti grėsmę jų asmeniniam nepriklausomumui^[55]. Paprastai buvimas sprendimus priimančio organo, dalyvaujančio vykdant su ECBS susijusius uždavinius, nariu yra nesuderinamas su kitų funkcijų, kurios gali sukelti interesų konfliktą, vykdymu. Pirmiausia tokių sprendimus priimančių organų nariai negali eiti pareigų ar turėti interesų, kurie gali daryti įtaką jų veiklai einant pareigas valstybės vykdomojoje ar įstatymų leidžiamojoje valdžioje arba regioninėje ar vietos administracijose arba dalyvaujant verslo organizacijoje. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas tam, kad būtų užkirstas kelias galimiems vykdomųjų funkcijų neatliekančių sprendimus priimančių organų narių interesų konfliktams.

Finansinis nepriklausomumas

Bendram NCB nepriklausomumui kiltų grėsmė, jei jis negalėtų savarankiškai naudotis pakankamais finansiniais ištekliais savo įgaliojimams vykdyti, t. y. pagal Sutartį ir Statutą reikalaujamiems su ECBS susijusiems uždaviniams vykdyti^[56].

Valstybės narės negali leisti savo nacionaliniams centriniams bankams atsidurti tokioje padėtyje, kad jie neturėtų pakankamų finansinių išteklių ir pakankamo grynojo turto^[57] savo su ECBS ar, kai taikytina, su Eurosistema susijusiems uždaviniams vykdyti. Tokia situacija susiklostytų, pavyzdžiui, jeigu NCB būtų trukdoma sutelkti pakankamus finansinius išteklius atsargų ar rezervų forma, skirtus nuostoliams, ypač atsirandantiems dėl pinigų politikos operacijų, kompensuoti, ir atitinkama valstybė narė nebūtų iš anksto garantavusi, kad šis centrinis bankas turės pakankamai lėšų finansinei naštai, susidarančiai vykdant funkciją už ECBS ribų, prisiimti (kaip antai, lėšų, reikalingų nuostoliams pagal tai funkcijai taikytiną atsakomybės sistemą atlyginti), kartu išsaugodamas gebėjimą veiksmingai ir visiškai nepriklausomai vykdyti savo uždavinius pagal ECBS^[58]. Pažymėtina, kad Statuto 28 straipsnio 1 dalyje ir 30 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybė ECB papildomai reikalauti iš nacionalinių centrinių bankų sumokėti įnašus į ECB kapitalą ir atlikti papildomus užsienio atsargų pervedimus^[59]. Be to, Statuto 33 straipsnio 2 dalyje^[60] numatyta, kad, jeigu ECB patiria nuostolį, kurio negalima visiškai kompensuoti iš bendrojo atsargų fondo, ECB valdančioji taryba gali nuspręsti likusį nuostolį kompensuoti iš atitinkamų finansinių metų pinigų politikos pajamų proporcingai ir neviršijant sumų, paskirstytų nacionaliniams centriniams bankams. Finansinio nepriklausomumo principas reiškia, kad įgyvendinant šias nuostatas NCB gali netrukdomai vykdyti savo funkcijas.

Dėl visų pirmiau išvardytų priežasčių finansinis nepriklausomumas taip pat reiškia, kad NCB turėtų būti visuomet pakankamai kapitalizuotas. Pirmiausia reikėtų vengti bet kokios situacijos, kai pakankamai ilgą laikotarpį NCB grynasis turtas yra mažesnis už įstatinį kapitalą arba net neigiamas, įskaitant atvejus, kai nuostoliai, viršijantys kapitalo ir rezervų lygį, nėra paskirstomi^[61]. Bet kokia tokia situacija gali padaryti neigiamą poveikį NCB gebėjimui vykdyti jo su ECBS susijusius uždavinius. Be to, tokia situacija gali paveikti Eurosistemos pinigų politikos patikimumą. Todėl, jei NCB grynasis turtas tampa mažesnis už jo įstatinį kapitalą arba net neigiamas, atitinkama valstybė narė turėtų per tinkamą laikotarpį suteikti NCB atitinkamą kapitalo kiekį bent iki įstatinio kapitalo lygio, kad būtų laikomasi finansinio nepriklausomumo principo. ECB atžvilgiu šio klausimo aktualumą jau yra pripažinusi Taryba, 2000 m. gegužės 8 d. priėmusi Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1009/2000 dėl Europos Centrinio Banko kapitalo padidinimo^[62]. Jis suteikė ECB valdančiajai tarybai galimybę priimti sprendimą dėl ECB faktinio kapitalo padidinimo, kad būtų galima palaikyti kapitalo bazės, kurios reikia ECB operacijoms vykdyti, pakankamumą^[63]; NCB turėtų būti finansiškai pajėgūs vykdyti tokį ECB sprendimą.

Finansinio nepriklausomumo koncepciją reikėtų vertinti atsižvelgiant į tai, ar kuri nors trečioji šalis gali daryti tiesioginę arba netiesioginę įtaką ne tik NCB uždaviniams, susijusiems su ECBS, bet ir jo gebėjimui finansiniu požiūriu – pakankamų finansinių išteklių prasme – vykdyti savo įgaliojimus. Šiuo požiūriu yra itin aktualūs toliau nurodyti finansinio nepriklausomumo aspektai^[64]. Tai yra finansinio nepriklausomumo požymiai, kurių atžvilgiu nacionaliniai centriniai bankai yra pažeidžiamiausi dėl išorės įtakos.

Biudžeto sudarymas

Jei trečioji šalis turi teisę sudaryti ar daryti įtaką sudarant NCB biudžetą, tai nesuderinama su finansiniu nepriklausomumu, nebent įstatyme yra įtvirtinta apsaugos nuostata, pagal kurią tokia teisė nedaro poveikio finansinėms lėšoms, būtinoms su ECBS susijusiems NCB uždaviniams vykdyti^[65].

Apskaitos taisyklės

Ataskaitos turi būti sudaromos vadovaujantis bendrosiomis apskaitos taisyklėmis arba NCB sprendimus priimančių organų nustatytomis taisyklėmis. Jei tokias taisykles yra nustačiusios trečiosios šalys, taisyklėse turi būti bent atsižvelgta į tai, ką siūlė NCB sprendimus priimantys organai.

Metines ataskaitas turėtų patvirtinti nepriklausomų apskaitininkų padedami NCB sprendimus priimantys organai ir ex post jas gali tvirtinti trečiosios šalys (pvz., vyriausybė ar parlamentas). NCB sprendimus priimantiems organams turi būti suteikta galimybė priimti nepriklausomą ir profesionalų sprendimą dėl pelno apskaičiavimo.

Kai NCB operacijas kontroliuoja valstybės audito tarnyba arba panašus organas, atsakingas už viešųjų finansų naudojimo kontrolę, teisės aktais turi būti aiškiai nustatyta kontrolės apimtis^[66] ir ji turi nepažeisti NCB nepriklausomų išorės auditorių veiklos^[67]; be to, atsižvelgiant į institucinio nepriklausomumo principą, ji turi atitikti draudimą teikti nurodymus NCB bei jo sprendimus priimantiems organams ir ja neturi būti kišamasi į NCB uždavinius, susijusius su ECBS^[68]. Valstybinis auditas turi būti atliekamas nepolitiniais, nepriklausomais ir grynai profesiniais pagrindais^[69].

Pelno paskirstymas, NCB kapitalas ir finansiniai atidėjiniai

Kalbant apie pelno paskirstymą, NCB įstatymuose gali būti nurodyta, kaip paskirstomas jo pelnas. Jei tokių nuostatų nėra, sprendimus dėl pelno paskirstymo turėtų priimti NCB sprendimus priimantys organai profesiniais pagrindais; tai neturėtų būti palikta trečiųjų šalių nuožiūrai, nebent yra įtvirtinta aiški apsaugos nuostata, kad tai nedaro poveikio finansinėms lėšoms, būtinoms su ECBS susijusiems NCB uždaviniams vykdyti^[70].

Pelnas gali būti paskirstytas į valstybės biudžetą tik po to, kai padengiami visi sukaupti praėjusių metų nuostoliai^[71] ir sudaromi finansiniai atidėjiniai, laikomi reikalingais NCB kapitalo ir turto realiajai vertei apsaugoti. Laikini ar ad hoc teisės aktai, prilygstantys nurodymams nacionaliniams centriniams bankams dėl jų pelno paskirstymo, nėra priimtini^[72]. Finansinio nepriklausomumo principui taip pat pakenktų ir NCB nerealizuotojo kapitalo prieaugio mokestis^[73].

Valstybė narė negali mažinti NCB kapitalo be NCB sprendimus priimančių organų ex ante sutikimo, kuriuo turi būti siekiama užtikrinti, kad jis išsaugotų pakankamai finansinių priemonių NCB, kaip ECBS nario, įgaliojimams pagal Sutarties 127 straipsnio 2 dalį ir Statutą vykdyti. Dėl tos pačios priežasties bet koks NCB pelno paskirstymo taisyklių pakeitimas turėtų būti inicijuojamas ir sprendimas dėl jo priimamas tik derinant su NCB, kuris geriausiai supranta padėtį, kad galėtų įvertinti, kokio dydžio atsargos kapitalas jam yra būtinas^[74]. Kalbant apie finansinius atidėjinius arba finansinės apsaugos priemones, pasakytina, kad NCB privalo galėti savarankiškai sudaryti finansinius atidėjinius savo kapitalo ir turto realiajai vertei apsaugoti. Valstybės narės taip pat negali trukdyti NCB kaupti savo atsargos kapitalą, kad jis atitiktų lygį, būtiną ECBS nariui savo uždaviniams vykdyti^[75].

Finansinė atsakomybė už priežiūros institucijas

Daugumos valstybių narių finansinės priežiūros institucijos yra jų nacionalinių centrinių bankų dalis. Jei tokioms institucijoms taikomi NCB nepriklausomai priimti sprendimai, tai nekelia problemų. Tačiau jei teisės aktais nustatoma, kad tokios priežiūros institucijos sprendimus priima atskirai, svarbu užtikrinti, kad jų priimti sprendimai nekeltų pavojaus viso NCB finansams. Tokiais atvejais nacionalinės teisės aktai turėtų suteikti galimybę NCB visiškai kontroliuoti bet kokį priežiūros institucijų sprendimą, galintį turėti įtakos NCB nepriklausomumui, ypač jo finansiniam nepriklausomumui^[76].

Autonomija personalo klausimais

Valstybės narės negali bloginti NCB galimybių įdarbinti ir išlaikyti kvalifikuotą personalą, reikalingą NCB nepriklausomai atlikti Sutartimi ir Statutu jam pavestus uždavinius^[77]. Be to, NCB negali atsidurti tokioje padėtyje, kad jis negalėtų kontroliuoti savo personalo arba galėtų jį kontroliuoti tik ribotai, arba kad valstybės narės valdžia galėtų daryti įtaką jo politikai personalo klausimais^[78]. Siekiant užtikrinti, kad NCB nuolat galėtų nepriklausomai vykdyti savo uždavinius^[79], dėl bet kokio teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių NCB sprendimus priimančių organų ir jo darbuotojų atlyginimą, pakeitimo turi būti sprendžiama glaudžiai ir veiksmingai bendradarbiaujant su NCB^[80] ir tinkamai atsižvelgiant į jo nuomonę. Autonomija personalo klausimais taikytina ir su personalo pensijomis susijusiais klausimais. Be to, daliniai pakeitimai, dėl kurių sumažinami NCB personalo atlyginimai, neturėtų pažeisti to NCB įgaliojimų administruoti jo finansinius išteklius, taip pat lėšas, atsiradusias sumažinus jo mokamus atlyginimus^[81].

Nuosavybė ir nuosavybės teisės

Trečiųjų šalių teisės kištis arba duoti nurodymus NCB jo turimo turto atžvilgiu yra nesuderinamos su finansinio nepriklausomumo principu.

2.2.4 Konfidencialumas

ECB ir NCB personalo bei ECB ir NCB sprendimus priimančių organų pareiga saugoti profesinę paslaptį vadovaujantis Statuto 37 straipsniu gali tapti pagrindu numatyti tokias nuostatas ir nacionalinių centrinių bankų įstatymuose ar valstybių narių teisės aktuose. Sąjungos teisės ir jos pagrindu priimtų taisyklių viršenybė taip pat reiškia, kad nacionaliniai įstatymai dėl trečiųjų šalių prieigos prie dokumentų turi atitikti atitinkamas Sąjungos teisės nuostatas, įskaitant Statuto 37 straipsnį, ir negali lemti ECBS konfidencialumo režimo pažeidimų^[82]. Valstybės audito tarnybos ar panašaus organo prieiga prie NCB konfidencialios informacijos ir dokumentų turi būti ribota, kiek tai būtina informaciją gaunančio organo įstatymais numatytiems uždaviniams vykdyti, ir negali pažeisti ECBS nepriklausomumo ir ECBS konfidencialumo režimo, kuris taikomas NCB sprendimus priimančių organų nariams ir personalui^[83]. Nacionaliniai centriniai bankai turėtų užtikrinti, kad tokios institucijos saugotų suteiktos informacijos ir dokumentų konfidencialumą tokiu pat lygiu, kokį taiko nacionaliniai centriniai bankai.

2.2.5 Piniginio finansavimo ir privilegijos naudotis finansų įstaigomis draudimai

Piniginio finansavimo ir privilegijos naudotis finansų įstaigomis draudimų atžvilgiu 2004, 2007 ar 2013 m. į ES įstojusių valstybių narių nacionalinės teisės aktai turėjo būti pritaikyti, kad atitiktų atitinkamas Sutarties ir Statuto nuostatas, ir turėjo įsigalioti atitinkamai 2004 m. gegužės 1 d., 2007 m. sausio 1 d. ir 2013 m. liepos 1 d. Švedija turėjo užtikrinti, kad reikalingi pritaikymai įsigaliotų iki 1995 m. sausio 1 d.

Piniginio finansavimo draudimas

Sutarties 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudžiamas lėšų pereikvojimas sąskaitose ar bet kurios kitos formos ECB ar nacionalinių centrinių bankų kredito galimybės ES institucijoms, įstaigoms ar organams, valstybių narių centrinėms vyriausybėms, regioninėms, vietos ar kitoms valdžios institucijoms, kitoms viešosios teisės reglamentuojamoms organizacijoms arba valstybinėms įmonėms.

Minėta nuostata taip pat draudžiama ECB ar NCB tiesiogiai iš šių viešojo sektoriaus subjektų pirkti skolos priemones. Sutartyje yra įtvirtinta viena šio piniginio finansavimo draudimo išimtis: jis netaikomas valstybei nuosavybės teise priklausančioms kredito įstaigoms, kurioms centrinių bankų atsargų pasiūlos atžvilgiu turi būti taikomas toks pats statusas kaip ir privačioms kredito įstaigoms (Sutarties 123 straipsnio 2 dalis). Tiksli piniginio finansavimo draudimo taikymo apimtis papildomai paaiškinama 1993 m. gruodžio 13 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 3603/93, nustatančiame apibrėžimus, susijusius su Sutarties 104 straipsnyje ir 104b straipsnio 1 dalyje numatytų draudimų taikymu^[84], jame aiškiai nurodoma, kad draudimas apima bet kokį viešojo sektoriaus įsipareigojimų trečiųjų šalių atžvilgiu finansavimą.

Piniginio finansavimo draudimu siekiama paskatinti valstybes nares laikytis patikimos biudžeto politikos, kad būtų išvengta to, jog valstybės skolos piniginis finansavimas (ar privilegijuota viešųjų institucijų prieiga prie finansų rinkų) lemtų pernelyg didelį įsiskolinimą arba pernelyg didelį valstybių narių deficitą^[85]. Todėl draudimą reikia aiškinti plačiai, kad būtų užtikrintas griežtas jo taikymas atsižvelgiant tik į Sutarties 123 straipsnio 2 dalyje ir Reglamente (EB) Nr. 3603/93 numatytas tam tikras ribotas išimtis. Taigi, nors Sutarties 123 straipsnio 1 dalyje konkrečiai minimos „kredito galimybės“, t. y. ir pareiga grąžinti lėšas, šis draudimas taip pat a fortiori taikomas kitokių formų finansavimui, t. y. be pareigos grąžinti.

Bendra ECB pozicija dėl nacionalinės teisės aktų suderinamumo su šiuo draudimu buvo plėtojama valstybėms narėms konsultuojantis su ECB dėl nacionalinės teisės aktų projektų pagal Sutarties 127 straipsnio 4 dalį ir 282 straipsnio 5 dalį^[86].

Nacionalinės teisės aktai, susiję su piniginio finansavimo draudimo taikymo sritimi

Nacionalinės teisės aktais negali būti susiaurinta piniginio finansavimo draudimo taikymo apimtis arba išplėstos ES teisės nustatytos išimtys. Pavyzdžiui, nacionalinės teisės aktai, nustatantys, kad NCB finansuoja valstybės narės finansinius įsipareigojimus tarptautinėms finansų įstaigoms ar trečiosioms šalims, yra pagal bendrą taisyklę nesuderinami su piniginio finansavimo draudimu. Išimties tvarka Reglamente (EB) Nr. 3603/93 numatyta galimybė, kad NCB finansuotų valstybinio sektoriaus įsipareigojimus per TVF, jeigu dėl to atsiranda užsienio reikalavimai, kuriems būdingos tokios pačios savybės kaip aktyvų atsargoms^[87]. Atitinkamos savybės, dėl kurių reikalavimai turi aktyvų atsargų pobūdį, yra susijusios su jų galėjimu prireikus patenkinti mokėjimų balanso finansavimo poreikius ir kitus susijusius tikslus, o tai reiškia, kad privalo būti užtikrinta kredito kokybė ir reikalavimų likvidumas^[88].

Nacionalinės teisės aktai, kuriais NCB pavedami uždaviniai

Nacionalinės teisės aktais, kuriais NCB pavedami uždaviniai, negali būti sudaromos sąlygos bet kokiam viešojo sektoriaus įsipareigojimų finansavimui per trečiąsias šalis. Pagal Statuto 14 straipsnio 4 dalį, NCB gali atlikti ir kitas, šiame Statute nenumatytas funkcijas, nebent Valdančioji taryba nustato, kad šios funkcijos trukdo ECBS tikslams ir uždaviniams. Jeigu valstybė tokią funkciją suteikia savo NCB, vykdant šią funkciją įsipareigojimai ir atsakomybė tenka NCB. Vis dėlto, apibrėžiant su ta funkcija susijusius NCB įsipareigojimus ir atsakomybę, valstybės narės turi vykdyti savo pareigas, kylančias iš Sąjungos teisės, visų pirma Sutarties 123 straipsnio 1 dalies^[89].

Tarybos reglamento (EB) Nr. 3603/93 1 straipsnio 1 dalies b punkte sąvoka „bet kurios kitos formos kredito galimybės“ Sutarties 123 straipsnio tikslais, be kita ko, apibrėžiama kaip bet koks valstybinio sektoriaus įsipareigojimų finansavimas per trečiąsias šalis. Todėl atitinkamas NCB neturi prisiimti įsipareigojimų trečiosioms šalims, jeigu tokie įsipareigojimai galėtų būti priskirti valstybiniam sektoriui. Vadinasi, atitinkamas NCB neturi finansuoti jau egzistuojančių kitų valdžios institucijų ar įstaigų įsipareigojimų trečiosioms šalims, o faktinis atitinkamo NCB vykdomas įsipareigojimų trečiosioms šalims finansavimas negali tiesiogiai kilti iš kitų valdžios institucijų ar įstaigų priimtų priemonių ar politinių pasirinkimų^[90].

Išankstinis centrinio banko pelno paskirstymas

Pagal nacionalinės teisės aktus negali būti reikalaujama paskirstyti centrinio banko pelną, kuris nebuvo visiškai realizuotas, įtrauktas į apskaitą ir auditorių patvirtintas. Kad atitiktų piniginio finansavimo draudimą, pagal taikomas pelno paskirstymo taisykles į valstybės biudžetą mokama įmoka ar jos dalis negali būti mokama iš NCB atsargos kapitalo. Taigi, pelno paskirstymo taisyklės neturėtų daryti įtakos NCB atsargos kapitalui. Be to, kai NCB turtas perduodamas valstybei, už perduotą turtą turi būti atlyginta rinkos verte ir turtas turi būti perduotas tuo pačiu metu kaip ir atlyginta už jį^[91].

Lygiai taip pat neleidžiama kištis į kitų Eurosistemos uždavinių vykdymą, pavyzdžiui, užsienio atsargų valdymą, apmokestinant teorinį ir nerealizuotąjį kapitalo prieaugį, kadangi tai reikštų, kad centrinis bankas teikia kreditą viešajam sektoriui išankstinio būsimo ir neapibrėžto pelno paskirstymo forma^[92].

Viešojo sektoriaus įsipareigojimų prisiėmimas

Nacionalinės teisės aktai, kuriuose reikalaujama, kad NCB dėl tam tikrų uždavinių ir pareigų nacionalinio pertvarkymo (pvz., perleidžiant NCB tam tikrus priežiūros uždavinius, kuriuos anksčiau vykdė valstybės ar nepriklausomos viešosios institucijos ar įstaigos) perimtų ankstesnio nepriklausomo viešojo subjekto įsipareigojimus, visapusiškai neapsaugant NCB nuo visų finansinių įsipareigojimų, atsirandančių iš ankstesnės tokio subjekto veiklos, būtų nesuderinami su piniginio finansavimo draudimu^[93].

Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos NCB laikomas atsakingu už jam pagal nacionalinę teisę pavesto uždavinio vykdymą, reikštų jau egzistuojančio įsipareigojimo trečiosioms šalims prisiėmimą ir būtų nesuderinami su piniginio finansavimo draudimu, jeigu žalos atlyginimas trečiosioms šalims nebūtų siejamas su NCB veiksmais (t. y. aplinkybe, kad NCB pažeidė šioje srityje jam nustatytas taisykles)^[94]. Be to, jeigu uždavinių vykdymui reikalinga įgyvendinti sudėtingas ir skubias priemones, pavyzdžiui, susijusias su bankų reorganizavimu ar pertvarkymu, nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos NCB laikomas atsakingu už tokių uždavinių vykdymą, reikštų faktinį įsipareigojimų trečiosioms šalims finansavimą, jeigu NCB atsakomybė nebūtų apribota tik sunkaus pobūdžio šioje srityje nustatytų taisyklių pažeidimais^[95].

Finansinė parama kredito ir (arba) finansų įstaigoms

Nacionalinės teisės aktai, nustatantys, kad NCB net jei ir nepriklausomai ir vien tik savo nuožiūra teikia finansavimą nemokioms kredito ir (arba) kitoms finansų įstaigoms, būtų nesuderinami su piniginio finansavimo draudimu.

Tas pats būtų taikoma ir tada, jei Eurosistema finansuotų kredito įstaigą, kuri buvo rekapitalizuota siekiant atkurti jos mokumą tiesiogiai išleidžiant valstybės išleistas skolos priemones, kai nėra jokių alternatyvių rinkoje prieinamų finansavimo šaltinių (toliau – rekapitalizavimo obligacijos) ir kai tokios obligacijos naudojamos kaip įkaitas. Tokiu atveju, kai valstybė rekapitalizuoja kredito įstaigą tiesiogiai išleisdama rekapitalizavimo obligacijas, vėlesnis rekapitalizavimo obligacijų naudojimas kaip įkaito centrinio banko likvidumo operacijoms kelia abejonių dėl piniginio finansavimo^[96]. Skubi parama likvidumui padidinti, kurią NCB savarankiškai ir savo nuožiūra teikia mokiai kredito įstaigai, kurią ji užtikrina įkaitu – valstybės garantija, turi atitikti šiuos kriterijus: i) turi būti užtikrinta, kad NCB suteiktas kreditas yra kuo trumpesnio termino; ii) tai turi būti sistemiškai svarbu stabilumui; iii) neturi būti jokių abejonių dėl valstybės garantijos teisėtumo ir vykdytinumo pagal taikomą nacionalinę teisę; ir iv) neturi būti jokių abejonių dėl valstybės garantijos ekonominio tinkamumo, kuris turėtų apimti pagrindinę paskolų sumą ir palūkanas už jas^[97].

Finansinė parama pertvarkymo fondams arba finansinėms priemonėms ir indėlių draudimo ar investuotojų kompensavimo sistemoms

NCB teikiamas finansavimas pertvarkymo fondui ar indėlių draudimo fondui, kuris laikomas viešosios teisės reglamentuojama organizacija pagal Sutarties 123 straipsnio 1 dalį, yra nesuderinamas su piniginio finansavimo draudimu. Organizacija yra reglamentuojama viešosios teisės, jei jai būdingos visos toliau nurodytos savybės: a) ji įsteigta siekiant konkretaus tikslo – patenkinti bendrojo intereso poreikius, kurie nėra pramoninio ar komercinio pobūdžio; b) ji turi teisinį subjektiškumą ir c) jai būdingas glaudus priklausomybės ryšys su viešojo sektoriaus subjektais, paminėtais Sutarties 123 straipsnio 1 dalyje. Glaudus priklausomybės ryšys su šiais viešojo sektoriaus subjektais preziumuojamas, kai jie daugiausia finansuoja organizaciją arba jie vykdo jos valdymo priežiūrą, arba skiria daugiau kaip pusę jos administracinės, valdymo ar priežiūros valdybos narių^[98].

Net jeigu finansavimas nėra teikiamas viešosios teisės reglamentuojamai organizacijai, pertvarkymo fondo arba finansinės priemonės finansavimas yra nesuderinamas su piniginio finansavimo draudimu^[99]. Kai NCB veikia kaip pertvarkymo institucija, jis jokiomis aplinkybėmis negali prisiimti ar finansuoti jokių pereinamojo laikotarpio įstaigos ar turto valdymo įmonės pareigų^[100]. Todėl nacionalinės teisės aktuose turėtų būti aiškiai nustatyta, kad NCB neprisiims ir nefinansuos jokių šių subjektų įsipareigojimų^[101].

Indėlių garantijų sistemų direktyva^[102] ir Investuotojų kompensavimo sistemų direktyva^[103] nustatoma, kad indėlių garantijų sistemų ir investuotojų kompensavimo sistemų finansavimo išlaidas turi padengti atitinkamai pačios kredito įstaigos ir investicinės įmonės. Išskyrus viešosios teisės reglamentuojamos organizacijos finansavimą, nacionalinės teisės aktai, nustatantys, kad NCB finansuoja kredito įstaigoms skirtą nacionalinę indėlių draudimo sistemą arba investicinėms įmonėms skirtą nacionalinę investuotojų kompensavimo sistemą, su piniginio finansavimo draudimu būtų suderinami tik tada, jei toks finansavimas būtų trumpalaikis, skirtas skubioms situacijoms sureguliuoti, sisteminiams stabilumo klausimams spręsti ir sprendimus NCB galėtų priimti savo nuožiūra^[104]. Ypač centrinio banko parama indėlių garantijų sistemoms neturėtų tapti sistemine išankstinio finansavimo veikla^[105].

Fiskalinio agento funkcija

Statuto 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „ECB ir nacionaliniai centriniai bankai gali veikti kaip fiskaliniai agentai“ „Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų, valstybių narių centrinių vyriausybių, regioninių, vietos ar kitų valdžios institucijų, kitų viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų arba valstybinių įmonių“ atžvilgiu. Statuto 21 straipsnio 2 dalies tikslas yra po to, kai pinigų politikos kompetencija perleidžiama Eurosistemai, patikslinti, kad NCB, nepažeisdami piniginio finansavimo draudimo, ir toliau gali teikti fiskalinio agento paslaugą, kuri tradiciškai teikiama vyriausybėms ir kitiems viešiesiems subjektams. Be to, Reglamente (EB) Nr. 3603/93 nustatyta keletas aiškių ir siaurai apibrėžtų piniginio finansavimo draudimo išimčių, susijusių su fiskalinio agento funkcija, tai yra: i) vienos dienos kreditai viešajam sektoriui yra leistini, jeigu jų terminas yra ne ilgesnis nei viena diena ir negali būti pratęstas^[106]; ii) kredituoti trečiųjų šalių išduotais čekiais viešojo sektoriaus sąskaitą, kai mokėtojo bankas dar nėra jų debetavęs, leidžiama, jeigu nuo čekio gavimo praėjęs nustatytas laikotarpis sutampa su įprastu atitinkamo NCB čekių apmokėjimo laikotarpiu ir jeigu visi galimi kintamumo atvejai yra išimtiniai, nedideli ir per trumpą laiką išsilygina^[107]; ir iii) laikyti viešojo sektoriaus išleistas ir jam kredituotas monetas leidžiama, jeigu jos sudaro mažiau kaip 10 % apyvartoje esančių monetų^[108].

Nacionalinės teisės aktai, reglamentuojantys fiskalinio agento funkcijas, apskritai turėtų būti suderinti su ES teise, o ypač – su piniginio finansavimo draudimu^[109]. Atsižvelgiant į Statuto 21 straipsnio 2 dalyje aiškiai įtvirtintą pripažinimą, kad fiskalinio agento paslaugos yra teisėta funkcija, kurią tradiciškai atlieka nacionaliniai centriniai bankai, centrinių bankų teikiamos fiskalinio agento paslaugos laikomos neprieštaraujančiomis piniginio finansavimo draudimui, jei tokios paslaugos tebėra fiskalinio agento funkcija ir nėra centrinio banko atliekamas viešojo sektoriaus įsipareigojimų trečiosioms šalims finansavimas arba centrinio banko viešojo sektoriaus kreditavimas, kurių neapima siaurai Reglamente (EB) Nr. 3603/93 apibrėžtos išimtys^[110]. Nacionalinės teisės aktai, leidžiantys NCB laikyti vyriausybės indėlius ir tvarkyti vyriausybės sąskaitas, nekelia susirūpinimo dėl atitikties piniginio finansavimo draudimui, kol tokios nuostatos neleidžia teikti kredito, įskaitant vienos nakties lėšų pereikvojimą sąskaitose. Tačiau susirūpinimas dėl atitikties piniginio finansavimo draudimui kiltų, jei, pavyzdžiui, nacionalinės teisės aktais būtų leidžiama už indėlius arba likučius einamosiose sąskaitose mokėti didesnį nei rinkos kaina atlyginimą, o ne atlyginimą, lygų rinkos kainai ar mažesnį už ją. Atlyginimas, kuris yra didesnis už rinkos kainą, de facto yra kreditas, prieštaraujantis piniginio finansavimo draudimo tikslui, ir todėl gali pakenkti šio draudimo tikslams. Ypač svarbu, kad bet koks atlyginimas už sąskaitą atitiktų rinkos parametrus, o atlyginimo už indėlius kaina atitiktų jų terminą^[111]. Be to, jei NCB teikia fiskalinio agento paslaugas neatlygintinai, susirūpinimo dėl piniginio finansavimo nekyla, jei tai yra esminės fiskalinio agento paslaugos^[112].

Privilegijos naudotis finansų įstaigomis draudimas

Sutarties 124 straipsnyje numatyta, kad „draudžiamos visokios rizikos ribojimu nepagrįstos priemonės, suteikiančios Sąjungos institucijoms, įstaigoms ar organams, centrinėms vyriausybėms, regioninėms, vietos ar kitoms valdžios institucijoms, kitoms viešosios teisės reglamentuojamoms įstaigoms arba valstybių narių valstybinėms įmonėms privilegiją naudotis finansų įstaigomis“. Kaip ir piniginio finansavimo draudimo atveju, privilegijos naudotis finansų įstaigomis draudimu siekiama paskatinti valstybes nares laikytis patikimos biudžeto politikos, kad būtų išvengta to, jog valstybės skolos piniginis finansavimas ar privilegijuota viešųjų institucijų prieiga prie finansų rinkų lemtų pernelyg didelį įsiskolinimą arba pernelyg didelį valstybių narių deficitą^[113].

Vadovaujantis Tarybos reglamento (EB) Nr. 3604/93^[114] 1 straipsnio 1 dalimi, privilegijos naudotis finansų įstaigomis yra suprantamos kaip įstatymai ir kiti privalomą galią turintys ir priimti vykdant viešuosius įgaliojimus teisės aktai, kurie: a) įpareigoja finansų įstaigas įsigyti arba turėti ES institucijų arba organų, centrinių vyriausybių, regiono, vietos ar kitų valdžios institucijų, kitų viešosios teisės reglamentuojamų organų arba valstybių narių valstybinių įmonių įsipareigojimų, arba b) nustato mokestines lengvatas, taikomas tik finansų įstaigoms, arba rinkos ekonomikos principų neatitinkančius finansinius privalumus, siekiant paskatinti minėtas institucijas įsigyti arba turėti tokių įsipareigojimų.

Nacionaliniai centriniai bankai, kaip viešosios institucijos, negali imtis priemonių, suteikiančių privilegiją viešajam sektoriui naudotis finansų įstaigomis, jei tokios priemonės nėra pagrįstos rizikos ribojimo sumetimais. Be to, nacionalinių centrinių bankų priimtos taisyklės dėl pasirengimo įkeisti skolos priemones arba įkeitimo negali būti taikomos kaip priemonė privilegijos naudotis finansų įstaigomis draudimui apeiti^[115]. Valstybių narių teisės aktai šioje srityje negali nustatyti tokios privilegijos naudotis finansų įstaigomis.

Reglamento (EB) Nr. 3604/93 2 straipsnyje apibrėžiamas „rizikos ribojimas“, kuris reiškia tam tikrus vertinimus, kuriais grindžiami nacionaliniai įstatymai ir kiti teisės aktai, pagrįsti ES teise arba ją atitinkantys ir skirti tinkamai finansų įstaigų veiklai plėtoti, siekiant visos finansų sistemos stabilumo sustiprinimo ir tokių įstaigų klientų apsaugojimo. Rizikos ribojimu siekiama užtikrinti, kad bankai tebebūtų mokūs indėlininkų atžvilgiu^[116]. Rizikos ribojimo priežiūros srityje ES antrinės teisės aktuose buvo įtvirtinta keletas reikalavimų, užtikrinančių finansų įstaigų patikimumą^[117]. Kredito įstaiga apibrėžiama kaip įmonė, kuri verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš visuomenės ir paskolų teikimu savo lėšomis^[118]. Be to, kredito įstaigos, įprastai vadinamos bankais, turi gauti kompetentingos valstybės narės institucijos leidimą teikti paslaugas^[119].

Nors privalomųjų atsargų reikalavimas gali būti suprantamas kaip rizikos ribojimo reikalavimų dalis, privalomosios atsargos yra NCB veiklos sistemos dalis ir yra naudojamos kaip pinigų politikos priemonė daugumoje ekonomikų, įskaitant euro zoną^[120]. Šiuo požiūriu Gairių ECB/2014/60^[121] I priedo 2 dalyje nustatyta, kad Eurosistemos privalomųjų atsargų sistema pirmiausia siekiama stabilizuoti pinigų rinkos palūkanų normas ir sukurti (arba padidinti) struktūrinį likvidumo trūkumą^[122]. ECB reikalauja, kad euro zonoje įsteigtos kredito įstaigos privalomąsias atsargas (indėlių forma) laikytų nacionalinių centrinių bankų sąskaitose^[123].

Šiame pranešime dėmesys skiriamas tiek nacionalinės teisės aktų ar NCB priimtų taisyklių, tiek NCB įstatymų suderinamumui su Sutartyje nustatytu privilegijos naudotis finansų įstaigomis draudimu. Tačiau šiame pranešime nėra išankstinio nusistatymo įvertinti, ar įstatymai, reglamentai, taisyklės arba administraciniai aktai valstybėse narėse nėra taikomi kaip priemonė privilegijos naudotis finansų įstaigomis draudimui apeiti prisidengiant rizikos ribojimo sumetimais. Toks vertinimas nepatenka į šio pranešimo sritį.

2.2.6 Vienoda žodžio „euro“ rašyba

Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „Sąjunga įsteigia ekonominę ir pinigų sąjungą, kurios valiuta – euro“. Sutarčių tekstuose visomis oficialiosiomis kalbomis, vartojančiomis romėnų abėcėlę, žodis „euro“ vienaskaitos vardininko linksnyje nuosekliai rašomas „euro“. Graikų abėcėlės tekste žodis „euro“ yra rašomas „ευρώ“, o kirilicos abėcėlės tekste žodis „euro“ yra rašomas „евро“^[124]. Atitinkamai iš 1998 m. gegužės 3 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 974/98 dėl euro įvedimo^[125] aišku, kad bendrosios valiutos pavadinimas turi būti vienodas visomis oficialiosiomis ES kalbomis atsižvelgiant į abėcėlių skirtumus. Taigi, Sutartimis reikalaujama, kad vienaskaitos vardininko linksnyje žodžio „euro“ rašyba būtų vienoda visose ES ir nacionalinės teisės aktų nuostatose atsižvelgiant į abėcėlių skirtumus.

Atsižvelgiant į išimtinę ES kompetenciją nustatyti bendrosios valiutos pavadinimą, bet kokie nukrypimai nuo šios taisyklės yra nesuderinami su Sutartimis ir turėtų būti panaikinti^[126]. Nors šis principas taikomas visiems nacionalinės teisės aktams, pranešimo šalių skyriuose pateiktuose vertinimuose daugiausia dėmesio skiriama nacionalinių centrinių bankų teisės aktams ir teisės aktams dėl euro įvedimo.

2.2.7 Nacionalinių centrinių bankų integracija į Eurosistemą

NCB teisinė integracija į Eurosistemą nacionalinės teisės aktų (visų pirma NCB įstatymų, bet taip pat ir kitų teisės aktų) nuostatos, kurios neleistų vykdyti su Eurosistema susijusių uždavinių arba ECB sprendimų, būtų nesuderinamos su efektyviu Eurosistemos veikimu atitinkamai valstybei narei įsivedus eurą. Todėl reikia pritaikyti nacionalinės teisės aktus, kad būtų užtikrintas uždavinių, susijusių su Eurosistema, suderinamumas su Sutartimi ir Statutu. Siekiant atitikti Sutarties 131 straipsnio reikalavimus, nacionalinės teisės aktus reikėjo pakoreguoti taip, kad jų suderinamumas būtų užtikrintas iki ECBS įkūrimo dienos (Švedijos atveju) ir iki 2004 m. gegužės 1 d., 2007 m. sausio 1 d. arba 2013 m. liepos 1 d. (valstybių narių, kurios įstojo į ES tomis dienomis, atveju). Nepaisant to, įstatymuose nustatyti reikalavimai, susiję su visiška NCB teisine integracija į Eurosistemą, turi įsigalioti tik tada, kai visiška integracija taps efektyvi, t. y. tą dieną, kai valstybė narė, kuriai taikoma išimtis, įsives eurą.

Svarbiausios šiame pranešime analizuojamos sritys yra tos, kuriose įstatymų nuostatos gali trukdyti NCB vykdyti Eurosistemos reikalavimus. Tai tokios nuostatos, kurios a) gali užkirsti kelią NCB dalyvauti įgyvendinant ECB sprendimus priimančių organų nustatytą bendrą pinigų politiką, arba b) gali trukdyti valdytojui vykdyti jo, kaip ECB valdančiosios tarybos nario, pareigas, arba c) neatsižvelgia į ECB prerogatyvas, arba d) nepripažįsta, kad išimtinė kompetencija su ECBS susijusiems uždaviniams vykdyti valstybėse narėse, kurių valiuta yra euro, yra neatšaukiamai suteikta Sąjungai^[127] arba e) saisto NCB, jiems vykdant su ECBS susijusias užduotis, su nacionalinių valdžios institucijų sprendimais, prieštaraujančiais ECB teisės aktams. Atskiriami šie dalykai: ekonominės politikos tikslai, uždaviniai, finansinės nuostatos, valiutų kurso politika ir tarptautinis bendradarbiavimas. Galiausiai paminėtos kitos sritys, kuriose gali prireikti pritaikyti NCB įstatymus.

Ekonominės politikos tikslai

Visiška NCB integracija į Eurosistemą reiškia, kad įstatymu nustatyti jo tikslai turi būti suderinti su ECBS tikslais, nustatytais Statuto 2 straipsnyje. Tai reiškia, inter alia, kad reikia pritaikyti „nacionalinį atspalvį“ turinčius įstatymu nustatytus tikslus, pavyzdžiui, kai įstatymo nuostatose minima pareiga vykdyti pinigų politiką laikantis atitinkamos valstybės narės bendrosios ekonominės politikos. Be to, NCB antriniai uždaviniai turi derėti ir neturi trukdyti jų pareigai remti ES bendrąsias ekonominės politikos kryptis, kad padėtų siekti Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnyje nustatytų ES tikslų; kartu šis tikslas negali pažeisti kainų stabilumo tikslo^[128].

Uždaviniai

Valstybės narės, kurios valiuta yra euro, NCB uždavinius daugiausia lemia Sutartis ir Statutas, nes NCB turi neatskiriamos Eurosistemos dalies statusą. Todėl, siekiant atitikti Sutarties 131 straipsnio reikalavimus, NCB įstatymų nuostatas, įtvirtinančias uždavinius, reikia palyginti su atitinkamomis Sutarties ir Statuto nuostatomis ir panaikinti bet kokį neatitikimą^[129]. Tai taikoma visoms nuostatoms, kurios po euro įvedimo ir integracijos į Eurosistemą trukdo vykdyti su ECBS susijusius uždavinius, ir ypač toms, kuriomis neatsižvelgiama į ECBS įgaliojimus pagal Statuto IV skyrių.

Visomis nacionalinės teisės aktų nuostatomis, susijusiomis su pinigų politika, turi būti pripažįstama, kad ES pinigų politika turi būti vykdoma per Eurosistemą^[130]. NCB įstatymuose gali būti nuostatų dėl pinigų politikos priemonių. Siekiant atitikti Sutarties 131 straipsnio reikalavimus, tokias nuostatas reikėtų palyginti su Sutarties ir Statuto nuostatomis ir panaikinti bet kokią neatitiktį.

Fiskalinių pokyčių stebėsena – uždavinys, kurį NCB vykdo reguliariai siekdamas nustatyti tinkamas pinigų politikoje taikytinas priemones. Siekdami prisidėti prie tinkamo Europos pinigų sąjungos veikimo, nacionaliniai centriniai bankai taip pat gali pateikti savo nuomonę dėl atitinkamų fiskalinių pokyčių remdamiesi savo stebėjimo veikla ir patarimo nepriklausomumu. NCB vykdoma fiskalinių pokyčių stebėsena pinigų politikos tikslais turėtų būti grindžiama visapusiška prieiga prie visų atitinkamų viešųjų finansų duomenų. Todėl nacionaliniai centriniai bankai turėtų gauti prieigą prie visų viešųjų finansų statistinių duomenų besąlygiškai, laiku ir automatiškai. Tačiau NCB vaidmuo neturėtų peržengti stebėsenos veiklos, kuri kyla iš jo pinigų politikos įgaliojimų vykdymo arba yra su juo tiesiogiai arba netiesiogiai susijusi^[131]. Oficialūs NCB įgaliojimai dėl prognozių ir fiskalinių pokyčių vertinimo reiškia NCB funkciją (ir atitinkamai atsakomybę) fiskalinės politikos formavimo srityje, dėl ko gali kilti rizika, kad bus pakenkta Eurosistemos pinigų politikos įgaliojimų vykdymui ir NCB nepriklausomumui^[132].

Atsižvelgdamas į nacionalinės teisės aktų projektus, kuriais siekiama įveikti suirutę finansų rinkose, ECB pabrėžė, kad reikėtų vengti bet kokių iškraipymų euro zonos pinigų rinkos nacionaliniuose segmentuose, kadangi tai gali pakenkti bendros pinigų politikos įgyvendinimui. Pirmiausia tai taikytina valstybės garantijų naudojimui tarpbankiniams indėliams padengti^[133].

Valstybės narės privalo užtikrinti, kad nacionalinės teisinės priemonės, kuriomis sprendžiamos verslo ar profesinio likvidumo problemos, pavyzdžiui, jų skolos finansų įstaigoms, neturės neigiamo poveikio rinkos likvidumui. Pirmiausia, tokios priemonės negali neatitikti atvirosios rinkos ekonomikos principo, kuris apibūdintas Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnyje, nes tai gali pakenkti kredito srautams, padaryti esminį poveikį finansų įstaigų ir rinkų stabilumui ir taip paveikti Eurosistemos uždavinių vykdymą^[134].

Nacionalinės teisės aktų nuostatomis, suteikiančiomis NCB išimtinę teisę išleisti banknotus, turi būti pripažinta, kad, įsivedus eurą, išimtinę teisę duoti leidimą išleisti eurų banknotus turi ECB valdančioji taryba, kaip nustatyta Sutarties 128 straipsnio 1 dalyje ir Statuto 16 straipsnyje^[135], o teisę išleisti eurų banknotus turi ECB ir nacionaliniai centriniai bankai. Įsivedus eurą taip pat būtina arba panaikinti nacionalinės teisės aktų nuostatas, leidžiančias vyriausybėms daryti įtaką tokiais klausimais kaip banknotų nominalai, gamyba, apimtis arba išėmimas iš apyvartos, arba pripažinti ECB įgaliojimus eurų banknotų atžvilgiu, kaip numatyta Sutarties ir Statuto nuostatomis. Nepriklausomai nuo to, kaip vyriausybės ir nacionaliniai centriniai bankai dalijasi atsakomybe monetų atžvilgiu, įsivedus eurą atitinkamomis nuostatomis turi būti pripažinti ECB įgaliojimai patvirtinti eurų monetų emisijos apimtį. Valstybė narė negali apyvartoje esančios valiutos laikyti jos NCB skola tos valstybės narės vyriausybei, nes tai pažeistų bendrosios valiutos koncepciją ir būtų nesuderinama su Eurosistemos teisinės integracijos reikalavimais^[136].

Dėl užsienio atsargų valdymo^[137] pasakytina, kad bet kuri eurą įsivedusi valstybė narė, kuri neperveda savo oficialiųjų užsienio atsargų^[138] savo NCB, pažeidžia Sutartį. Be to, bet kokia trečiosios šalies, pavyzdžiui, vyriausybės arba parlamento, teisė daryti įtaką NCB sprendimams oficialiųjų užsienio atsargų valdymo atžvilgiu prieštarautų Sutarties 127 straipsnio 2 dalies trečiai įtraukai. Be to, NCB privalo pervesti ECB užsienio atsargų proporcingai jų dalims pasirašytajame ECB kapitale. Tai reiškia, kad neturi būti teisinių kliūčių NCB pervesti užsienio atsargas ECB.

Kalbant apie statistiką, pasakytina, kad nors reglamentai, priimti statistikos srityje, pagal Statuto 34 straipsnio 1 dalį nesuteikia jokių teisių arba nenustato įsipareigojimų euro neįsivedusioms valstybėms narėms, Statuto 5 straipsnis, susijęs su statistinės informacijos rinkimu, taikomas visoms valstybėms narėms, nepriklausomai nuo to, ar jos įsivedė eurą. Todėl valstybės narės, kurių valiuta nėra euro, yra įpareigotos nacionaliniu lygiu parengti ir įgyvendinti visas priemones, kurias jos laiko tinkamomis statistinei informacijai, reikalingai ECB statistinės atskaitomybės reikalavimams vykdyti, rinkti^[139], ir laiku pasirengti statistikos srityje, kad jos galėtų tapti valstybėmis narėmis, kurių valiuta yra euro^[140]. Nacionalinės teisės aktai, nustatantys NCB ir nacionalinių statistikos įstaigų bendradarbiavimo sistemą, turėtų užtikrinti NCB nepriklausomumą jiems atliekant savo uždavinius ECBS statistikos sistemoje^[141].

Finansinės nuostatos

Statuto finansinės nuostatos apima finansinių ataskaitų^[142], audito^[143], kapitalo pasirašymo^[144], užsienio atsargų pervedimo^[145] ir pinigų politikos pajamų paskirstymo taisykles^[146]. Nacionaliniai centriniai bankai privalo galėti vykdyti savo įsipareigojimus vadovaudamiesi šiomis nuostatomis, todėl bet kokios nesuderinamos nacionalinės nuostatos turi būti panaikintos^[147].

Valiutos kurso politika

Valstybės narės, kuriai taikoma išimtis, nacionalinės teisės aktuose gali būti numatyta, kad už tos valstybės narės valiutos kurso politiką atsako vyriausybė, o NCB suteikiamas konsultacinis ir (arba) vykdomasis vaidmuo. Tačiau, iki tai valstybei narei įsivedant eurą, tokiuose teisės aktuose turi būti nurodyta, kad, vadovaujantis Sutarties 138 ir 219 straipsniais, atsakomybė už euro zonos valiutos kurso politiką pereina ES.

Tarptautinis bendradarbiavimas

Siekiant įsivesti eurą, nacionalinės teisės aktai turi būti suderinti su Statuto 6 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad tarptautinio bendradarbiavimo, susijusio su Eurosistemai patikėtais uždaviniais, srityje ECB nusprendžia, kaip atstovaujama ECBS. Nacionalinės teisės aktuose, kuriais NCB leidžiama dalyvauti tarptautinėse pinigų institucijose, turi būti numatyta, kad tokiam dalyvavimui reikalingas ECB pritarimas (Statuto 6 straipsnio 2 dalis).

Kitos nuostatos

Be pirmiau išdėstytų klausimų, tam tikrų valstybių narių atžvilgiu esama kitų sričių, kuriose reikia pritaikyti nacionalinės teisės aktų nuostatas (pvz., tarpuskaitos ir mokėjimo sistemų bei keitimosi informacija srityse).

3 Ekonominės konvergencijos būklė

Šiame skyriuje pateikta horizontalioji apžvalga. Kai kurie su bendru vertinimu susiję veiksniai čia neaptariami (jie apžvelgiami 4 ir 5 skyriuose).

Dėl sudėtingų ekonominių sąlygų nuo 2022 m. ECB paskelbto pranešimo apie konvergenciją pažanga siekiant užtikrinti atitiktį konvergencijos kriterijams padaryta nedidelė. Visose šešiose šiame pranešime vertinamose šalyse infliacija pagal SVKI yra didesnė už pamatinę vertę, o penkiose šalyse – gerokai didesnė (žr. 3.1 lentelę). Nuo 2022 m. balandžio mėn. 12 mėn. vidutiniai ilgalaikių palūkanų normų skirtumai vienoje valstybėje, palyginti su euro zona, padidėjo, keturiose šalyse – sumažėjo, o vienoje – nepakito. Kaip ir 2022 m., trys šalys neatitinka ilgalaikių palūkanų normų kriterijaus – jose ši norma buvo didesnė už pamatinę vertę. Kai kurių šiame pranešime vertinamų šalių valiutų kursas euro atžvilgiu pastaruosius kelerius metus gerokai svyravo. Po COVID‑19 pandemijos daugumoje šalių viešųjų finansų padėtis pagerėjo šių šalių ekonomikai atsigavus ir pamažu panaikinus pandemijos metu taikytas paramos priemones. Tačiau daugeliu atvejų valstybių deficitas ir skolos rodikliai tebėra didesni nei prieš pandemiją, iš dalies dėl Rusijos karo prieš Ukrainą ekonominio poveikio ir fiskalinės politikos priemonių, kurių buvo imtasi reaguojant į pakilusias energijos kainas.

Per pastaruosius dvejus metus ES nukentėjo nuo ekonominių padarinių, kuriuos sukėlė Rusijos invazija į Ukrainą. Dėl to smarkiai sumažėjo ekonominis aktyvumas ir stipriai padidėjo infliacijos lygis. Nuo pat 2022 m. pradžios Rusijos karas prieš Ukrainą, dėl kurio atsirado neapibrėžtumas, prekybos ir tiekimo grandinės trikdžiai, suprastėjo įmonių ir vartotojų pasitikėjimas, neigiamai veikė ekonominį aktyvumą vertinamose šalyse. Sparčiai augant energijos ir žaliavų kainoms, mažėjo paklausa ir buvo stabdoma gamyba. Dėl didelių energijos sąnaudų produkcijai pagaminti, ekonomikos atvirumo ir integracijos į pasaulines tiekimo grandines, taip pat dėl prekybos ir finansinių pozicijų su Rusija šiame pranešime vertinamos Vidurio ir Rytų Europos šalys patyrė ypač didelį ekonominį karo poveikį (taip pat žr. 3.1 skirsnį). Be to, ekonominę veiklą apsunkino ir pinigų politikos griežtinimas, daugumoje vertinamų šalių prasidėjęs anksčiau nei euro zonoje. Ypač didelį poveikį patyrė Čekija, Vengrija ir Švedija, kurių visa ekonomika 2023 m. susitraukė. Tais pačiais metais lėtėjantis ekonomikos augimas buvo užfiksuotas Lenkijoje, o Bulgarijos ir Rumunijos ekonomika išliko šiek tiek atsparesnė, šiose šalyse augimo tempas siekė apie 2 %, o jį palaikė gana didelė vidaus paklausa.

Tikimasi, kad artimiausiu metu ekonominis aktyvumas padidės visose apžvelgiamose šalyse, tačiau jų ekonomines perspektyvas temdo geopolitinė įtampa. Numatoma, kad nuo 2023 m. pradžios stebėtas kainų spaudimo ir pasiūlos kliūčių mažėjimas, taip pat padidėjęs pasitikėjimas ir atsparios darbo rinkos 2024 m. skatins vertinamų šalių ekonomikos atsigavimą. Tiesa, ekonominį aktyvumą ir toliau slopins griežtos finansavimo sąlygos ir neapibrėžtumas. Pagrindinis neapibrėžtumo šaltinis – geopolitinė įtampa, dėl kurios gali dar labiau išryškėti susiskaidymo tendencijos, galimai dar labiau sutrikdydamos prekybos ir investicijų srautus ir padidindamos rizikos suvokimą. Ekonomikos perspektyvas daugelyje vertinamų šalių taip pat temdo pastaraisiais metais sumažėjęs kainų konkurencingumas ir neapibrėžtumas dėl infliacijos raidos.

Apžvelgiamos Vidurio ir Rytų Europos šalys pastaraisiais dešimtmečiais sugebėjo padaryti pažangą vertinant pagal realią konvergenciją ir priartėti prie euro zonos vidurkio. Nuo 1999 m. šių šalių realiojo BVP, tenkančio vienam gyventojui, atotrūkis nuo euro zonos vidurkio gerokai sumažėjo (žr. 3.1 pav.). Tačiau nuo 2019 m. kai kuriose šalyse atotrūkio mažinimo procesas užstrigo arba atotrūkis vėl pradėjo didėti. Tai ypač matyti Čekijoje, kurioje nuo 2019 m. pabaigos iki 2023 m. pavasario buvo reikšmingai pakilęs realusis valiutos kursas. Taip pat vis dar esama didelio makroekonomikos ir finansinio pažeidžiamumo, nors ir skirtingo masto, priklausomai nuo šalies. Šių pažeidžiamumo problemų tinkamai neišsprendus, šalys gali patirti neigiamų išorės sukrėtimų ir ilgainiui gali sulėtėti jų pažanga, daroma konvergencijos srityje. Keletas pagrindinių iššūkių, susijusių su ilgalaike realia konvergencija šiose šalyse, yra šie: i) besikeičianti ir neapibrėžta geopolitinė aplinka, kuri gali ne tik turėti poveikio prekybos ir investicijų srautams artimiausioje ateityje, bet ir daryti įtaką ilgalaikėms gamybos tendencijoms; ii) kintanti pramonės struktūra (su tuo paprastai sunkiausia susidoroti šalims, pereinančioms nuo vidutinių prie didelių pajamų); iii) išliekantis darbo jėgos trūkumas ir nepalankūs demografiniai pokyčiai, ypač aukštos kvalifikacijos specialistų nutekėjimas; iv) ribota pažanga gerinant valdysenos kokybę, institucijų pajėgumus ir verslo aplinką.

3.1 pav.

Realusis BVP, tenkantis vienam gyventojui

a) Palyginti su euro zonos vidurkiu	b) Pradinis lygis 1999 m., palyginti su vėlesniais pokyčiais, palyginti su euro zonos vidurkiu
(indeksas: euro zona = 100)	(indeksas: euro zona = 100; x ašis: lygis 1999 m.; y ašis: lygio pokytis procentiniais punktais, 1999–2023 m.)

Kalbant apie kainų stabilumo kriterijų, pasakytina, kad visose šešiose šiame pranešime vertinamose šalyse vidutinis 12 mėn. infliacijos lygis buvo didesnis už 3,3 % pamatinę vertę (žr. 3.2 pav.). Bulgarijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje infliacija gerokai viršijo pamatinę vertę, o Švedijoje infliacijos lygis buvo šiek tiek didesnis už pamatinę vertę. 2022 m. konvergencijos ataskaitoje buvo nurodyta, kad Bulgarijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje infliacijos lygis taip pat buvo gerokai didesnis už tuo metu galiojusią pamatinę vertę, kuri siekė 4,9 %.

3.2 pav.

Infliacija pagal SVKI

(vidutinis metinis pokytis, proc.)

Kai buvo skelbiamas šis pranešimas, ES Tarybos sprendimas dėl perviršinio deficito buvo taikomas Rumunijai. Be to, 2024 m. birželio mėn. Europos Komisija nustatė, kad Vengrija ir Lenkija neatitinka Stabilumo ir augimo pakte nustatyto deficito kriterijaus. Biudžeto deficitas, smarkiai padidėjęs pandemijos metu, 2023 m. daugiausia mažėjo, tačiau išliko aukšto lygio visose šalyse, išskyrus Švediją. Palyginti su 2022 m. pranešimu apie konvergenciją, keturiose apžvelgiamose šalyse biudžeto balansas pagerėjo, Lenkijoje – labai pablogėjo, o Švedijoje – šiek tiek pablogėjo. Keturiose iš vertinamų šalių 2023 m. biudžeto deficitas viršijo pamatinę vertę: Vengrijoje ir Rumunijoje jis gerokai viršijo pamatinę vertę, t. y. sudarė atitinkamai 6,7 % ir 6,6 % BVP, Lenkijoje jis taip pat nemažai viršijo pamatinę vertę ir siekė 5,1 % BVP, o Čekijoje užfiksuotas deficitas irgi viršijo pamatinę vertę ir sudarė 3,7 % BVP (žr. 3.3 pav.). Remiantis Europos Komisijos 2024 m. pavasario ekonomine prognoze, 2024 m. deficito ir BVP santykis turėtų pablogėti keturiose šalyse, o Vengrijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje jis turėtų išlikti didesnis nei 3 % pamatinė vertė. Tikimasi, kad 2025 m. biudžeto balansas pagerės keturiose šalyse, tačiau numatoma, kad Vengrijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje jis ir toliau bus didesnis už pamatinę vertę. Kalbant apie skolos kriterijų, pasakytina, kad tiek Bulgarijoje, tiek Švedijoje skolos santykis 2023 m. buvo daug mažesnis už pamatinę vertę (žr. 3.4 pav.). Čekijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje jis buvo mažesnis už pamatinę vertę – tarp 40 ir 50 % BVP. Iš vertinamų šalių Vengrija buvo vienintelė, kurios valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis 2023 m. viršijo 60 % pamatinę vertę. Galutinę duomenų įtraukimo į šį pranešimą dieną Rumunijai vis dar buvo taikomas Tarybos sprendimas dėl perviršinio deficito. Perviršinio deficito procedūra buvo pradėta taikyti 2020 m., o 2024 m. birželio mėn. Komisija nustatė, kad Rumunija nesiėmė veiksmingų priemonių perviršinio deficito klausimui spręsti. Komisija taip pat padarė išvadą, kad Stabilumo ir augimo pakte nustatyto valdžios sektoriaus deficito kriterijaus neatitiko nei Vengrija, nei Lenkija, vertinant jų 2023 m. padėtį ir planuojamą 2024 m. deficitą. Todėl Komisija paskelbė apie savo ketinimą 2024 m. liepos mėn. pasiūlyti ES Tarybai priimti sprendimą pagal Sutarties 126 straipsnio 6 dalį, kuriuo būtų nustatytas susidaręs perviršinis deficitas Vengrijoje ir Lenkijoje.

3.3 pav.

Valdžios sektoriaus perteklius (+) arba deficitas (–)

(procentais, palyginti su BVP)

3.4 pav.

Valdžios sektoriaus bendroji skola

(procentais, palyginti su BVP)

Kalbant apie valiutos kurso stabilumo kriterijų, pasakytina, kad šio pranešimo skelbimo metu valiutų kurso mechanizme (VKM II) dalyvauja tik Bulgarijos levas. Jis buvo įtrauktas į VKM II 2020 m. liepos mėn. centriniu kursu – 1,95583 levo už eurą, o jam taikomos standartinės svyravimo ribos yra ±15 %. Bulgarija prisijungė prie VKM II taikydama savo esamą valiutų valdybos modelį kaip vienašalį įsipareigojimą, papildomai neįpareigodama ECB. Susitarimas dėl dalyvavimo VKM II buvo grindžiamas tam tikrais Bulgarijos institucijų politikos įsipareigojimais. Ataskaitiniu dvejų metų laikotarpiu Bulgarijos levas nenukrypo nuo centrinio kurso. Valiutų, nedalyvaujančių VKM II, svyravimas buvo gana didelis, išskyrus Rumunijos lėją, kurios svyravimas buvo mažas. 2024 m. birželio mėn. Čekijos krona, Rumunijos lėja ir Švedijos krona buvo silpnesnės euro atžvilgiu nei 2022 m. birželio mėn. Vengrijos forintu buvo prekiaujama beveik tokiu pačiu lygiu, o Lenkijos zlotas buvo stipresnis (žr. 3.5 pav.)^[148].

3.5 pav.

Dvišaliai valiutų kursai euro atžvilgiu

(indeksas: 2022 m. birželio mėn. vidurkis = 100; dienos duomenys; 2022 m. birželio 20 d.–2024 m. birželio 19 d.)

Vertinant ilgalaikių palūkanų normų konvergenciją, pasakytina, kad trijose iš šešių šiame pranešime vertinamų šalių ilgalaikės palūkanų normos buvo didesnės už 4,8 % pamatinę vertę (žr. 3.6 pav.). Lenkijoje, Rumunijoje ir Vengrijoje palūkanų normos buvo didesnės už pamatinę vertę. Mažiausia vertė fiksuota Švedijoje. 2022 m. pranešime apie konvergenciją ilgalaikės palūkanų normos Lenkijoje ir Vengrijoje buvo didesnės už pamatinę vertę, kuri tuo metu siekė 2,6 %, o Rumunijoje jos gerokai viršijo šią pamatinę vertę.

3.6 pav.

Ilgalaikės palūkanų normos

(procentais, metinis vidurkis)

Aptariant atitiktį konvergencijos kriterijams, labai svarbus veiksnys yra tvarumas. Konvergencija turi būti ilgalaikė, o ne tik tam tikro momento. Pirmasis ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) gyvavimo dešimtmetis parodė, kad, esant silpniems pagrindams, pernelyg skatinamojo pobūdžio makroekonominei pozicijai, nepakankamam statistiniam pajėgumui šalies lygmeniu ir pernelyg optimistiškiems lūkesčiams dėl realiųjų pajamų konvergencijos, kyla grėsmė ne tik EPS šalims, bet ir visos euro zonos sklandžiam veikimui. Antrasis dešimtmetis parodė, kad ekonominė konvergencija gali būti sudėtinga ir užtrukti ilgai, jei pradinis makroekonominis disbalansas yra didelis, pritaikymo ir reformų procesai sudėtingi ir (ar) atsparumas neigiamiems sukrėtimams yra silpnas. Už šių klausimų sprendimą atsakingos nacionalinės institucijos, o svarbiausia – tai naudinga pačiai šaliai, tačiau tai taip pat svarbu sklandžiam visos euro zonos veikimui, ypač – pinigų politikos poveikio perdavimui. Užtikrinus atitiktį skaitiniams konvergencijos kriterijams tik vienu momentu dar negarantuojama šalies, kaip euro zonos narės, sklandi ir palanki ekonomikos ir finansų raida ateityje. Todėl prie euro zonos prisijungiančios šalys turėtų įrodyti savo konvergencijos procesų tvarumą ir gebėjimą vykdyti ilgalaikius įsipareigojimus ir įveikti iššūkius, kylančius dėl euro įvedimo, atsižvelgiant į tai, kad pinigų sąjunga nėra fiskalinė sąjunga, o rizikos pasidalijimo mechanizmai EPS yra labai riboti.

Norint užtikrinti tvarią konvergenciją, daugelyje vertinamų šalių būtini ilgalaikiai politikos pakeitimai. Būtinos tvarios konvergencijos sąlygos – makroekonominis stabilumas, palanki verslo aplinka, kurioje veikia veiksmingos ekonominės struktūros ir viešosios institucijos, ir ypač patikima fiskalinė politika. Norint sėkmingai įveikti makroekonominius sukrėtimus, labai svarbu užtikrinti didelį produktų ir darbo rinkų lankstumą. Turėtų būti visuotinai laikomasi stabilumo principo ir vadovaujamasi tinkamai pagrįstais infliacijos lūkesčiais – tai padėtų užtikrinti kainų stabilumą. Norint užtikrinti veiksmingą kapitalo ir darbo jėgos naudojimą ekonomikoje, skatinti produktyvumą ir ilgalaikį ekonomikos augimą, būtinos atvirosios rinkos ekonomikos sąlygos, kurioms būdinga laisvoji konkurencija. Norint sinchronizuoti ekonomikos ciklus, būtina didelė euro zonos šalių ekonominė integracija. Be to, norint išvengti makroekonominių ir finansinių disbalansų susidarymo, pavyzdžiui, pernelyg didelio turto kainų augimo ir socialiniu požiūriu brangiai kainuojančių kredito pakilimo bei nuosmukio ciklų, būtina įgyvendinti tinkamą makroprudencinę politiką. Taip pat turi būti įdiegta tinkama finansų įstaigų priežiūros sistema. Šalių, kurias Europos Komisija turi nagrinėti išsamiau makroekonominio disbalanso procedūros (MDP) kontekste, atveju labai svarbu spręsti nustatytas jų ekonomikos disbalanso problemas. Galiausiai pasakytina, kad institucinės aplinkos tvirtumas, įskaitant šalies gebėjimą įgyvendinti ekonomikos prisitaikymą ir patikimą struktūrinę politiką, yra pagrindinis ekonominės integracijos ir konvergencijos veiksnys. Priemonės „Next Generation EU“ paketas suteikia unikalią galimybę paspartinti konvergencijos su euro zona procesą, o efektyvus ir veiksmingas investicijų planų ir reformų įgyvendinimas yra labai svarbus jo sėkmei.

3.1 Kainų stabilumo kriterijus

2024 m. gegužės mėn. penkiose iš šešių vertinamų šalių užregistruotas gerokai didesnis už 3,3 % pamatinę kainų stabilumo kriterijaus vertę vidutinis 12 mėn. infliacijos lygis. 2021 m. infliacija smarkiai išaugo, daugiausia dėl bazės efektų, didelio energijos kainų padidėjimo, tiekimo kliūčių, atsiradusių dėl pandemijos, ir staigaus pasaulinės prekių paklausos šuolio. Nuo 2022 m. pradžios Rusijos karas prieš Ukrainą padidino infliacinį spaudimą dėl padidėjusių energijos ir žaliavų kainų, taip pat padidindamas įtampą jau ir taip sutrikusiose tiekimo grandinėse. Todėl 2022 m. infliacija nors ir skirtingu tempu toliau didėjo visose vertinamose šalyse iš dalies dėl vykdomos vidaus politikos. Nuo 2022 m. pranešimo apie konvergenciją paskelbimo daugumoje vertinamų šalių infliacija buvo panaši; nuo 2023 m. birželio mėn. iki 2024 m. gegužės mėn. infliacija žymiai sumažėjo visose šalyse, bet Bulgarijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje buvo didesnė negu Švedijoje, o tai daugiausia susiję su didesniu šių šalių pažeidžiamumu dėl pastarojo meto neigiamų pasaulinių sukrėtimų, taip pat su įtampa jų darbo rinkose. Todėl minėtose penkiose šalyse infliacijos lygis buvo gerokai didesnis, o Švedijoje – šiek tiek didesnis už pamatinę vertę.

Ilgesnio laikotarpio kainų pokyčiai susiję su kitusiomis makroekonomikos sąlygomis, ypač per pastaruosius kelerius metus. Pastaruosius dešimt metų vidutinis infliacijos lygis ir infliacijos kintamumas vertinamose šalyse buvo labai nevienodi (žr. 3.7 pav.). Šiuo laikotarpiu vidutinė infliacija visose šiame pranešime apžvelgiamose šalyse buvo nuosekliai didesnė nei euro zonoje. Iš pradžių, nuo 2014 iki 2016 m., infliacija visose šalyse buvo nedidelė, o tai daugiausia buvo susiję su pasaulinių žaliavų kainų pokyčiais, mažu „importuotu“ infliaciniu spaudimu ir kai kuriose šalyse jau ilgą laiką nepanaudojamais gamybos pajėgumais, administruojamųjų kainų ir netiesioginių mokesčių mažinimu bei nominaliojo efektyviojo kurso stiprėjimu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pinigų politika tapo labiau skatinamojo pobūdžio. Nuo 2017 m. dėl ekonominės veiklos augimo, tvirtos vidaus paklausos, vis labiau įtemptos darbo rinkos padėties ir kylančių energijos bei žaliavų kainų infliacija smarkiai paspartėjo, todėl kai kuriose vertinamose šalyse buvo sugriežtinta pinigų politikos pozicija. Po 2020 m. įvykusio pandemijos protrūkio tais metais labai sumažėjo ekonominis aktyvumas. Kai kuriose šalyse infliacijos augimo tempas sulėtėjo, o kai kuriose infliacija išliko atsparesnė, tai lėmė aukštesnės maisto ir paslaugų kainos bei įtampa darbo rinkoje. 2021 ir 2022 m. visose vertinamose šalyse infliacija labai išaugo, daugiausia dėl staigaus energijos kainų padidėjimo ir dėl pandemijos ir makroekonominės politikos priemonių sukeltos pasiūlos ir paklausos neatitikties. Nuo 2022 m. pradžios Rusijos karas prieš Ukrainą dar labiau padidino infliacinį spaudimą. Siekdami įveikti šį infliacijos augimą, dauguma centrinių bankų 2021 m. pradėjo didinti savo pagrindines pinigų politikos palūkanų normas, o vyriausybės, siekdamos palengvinti didelės infliacijos naštą ekonomikai, įvedė diskretines skatinamąsias fiskalinės politikos priemones. Apžvelgiamose šalyse dauguma šių priemonių buvo taikoma 2022 ir 2023 m., daugiausia su energijos produktais susijusių subsidijų didinimo ir, nors ir kiek mažiau, netiesioginių mokesčių mažinimo forma. Infliacija, maždaug 2022 m. pabaigoje – 2023 m. pradžioje pasiekusi aukščiausią lygį, ėmė smarkiai mažėti dėl anksčiau sugriežtintos pinigų politikos, kritusių pasaulinių energijos kainų, sumenkusio kainų spaudimo vėlyvesniuose gamybos etapuose bei sumažėjusių tiekimo trikdžių. Atsižvelgdami į lėtėjančią infliacijos dinamiką, Čekijos, Vengrijos ir Lenkijos centriniai bankai ėmė švelninti savo pinigų politikos poziciją, o fiskalinės paramos priemonės visose apžvelgiamose šalyse buvo pamažu panaikintos.

3.7 pav.

Ilgalaikiai infliacijos pagal SVKI pokyčiai ir perspektyvos

(metiniai pokyčiai, procentais)

Daugumą apžvelgiamų šalių ypač paveikė pastarojo meto pasauliniai sukrėtimai, daugiausia dėl tam tikrų struktūrinių šių šalių ekonomikos ypatybių. Vidurio ir Rytų Europos šalyse infliacija buvo gerokai didesnė negu euro zonoje ir Švedijoje, o tai susiję su jų pažeidžiamumu dėl karo Ukrainoje ir su juo susijusių geopolitinių pokyčių poveikio. Pirma, energijos sąnaudos produkcijai pagaminti tose šalyse paprastai yra didesnės nei euro zonoje. Taip yra daugiausia dėl to, kad jų daug energijos suvartojantys sektoriai (t. y. apdirbamosios pramonės ir transporto) yra didesni, o efektyviai energiją vartojančių prietaisų ir pastatų skaičius mažesnis. Antra, kaip dažnai pastebima šalyse, kuriose gaunamos mažesnės vidutinės pajamos, energijos ir maisto produktų dalis jų vartojimo krepšeliuose yra didesnė nei euro zonoje. Trečia, prieš prasidedant karui, dauguma šių šalių ekonomikų buvo labai priklausomos nuo Rusijos energijos, todėl buvo labiau pažeidžiamos dėl energijos tiekimo sutrikimų. Ketvirta, šios šalys yra glaudžiai integruotos į pasaulines tiekimo grandines, o tai reiškia, kad pasauliniai tiekimo sutrikimai joms daro didesnį poveikį. Nors išorės sukrėtimai buvo svarbus veiksnys atsirandant infliacijos skirtumams, svarbų vaidmenį atliko ir vidaus veiksniai. Svarbu yra tai, kad daugumoje vertinamų šalių darbo rinkos sąlygos tebėra įtemptos, o istoriškai žemas nedarbo lygis ir nemažėjantis darbo jėgos trūkumas lėmė spartų darbo užmokesčio kilimą (žr. 3.8 pav. a grafiką) (taip pat žr. 3.5 skirsnį).

3.8 pav.

Kumuliacinis SVKI, nominaliųjų vienetinių darbo sąnaudų ir suderintų konkurencingumo rodiklių augimas 2014–2023 m.

a) SVKI ir nominaliosios vienetinės darbo sąnaudos	b) SVKI pagal vienetines darbo sąnaudas ir BVP defliatorių
(procentiniais punktais; x ašis – kumuliacinis SVKI augimas; y ašis – kumuliacinis vienetinių darbo sąnaudų augimas)	(procentiniais punktais; x ašis – kumuliacinis SVKI augimas pagal BVP defliatorių; y ašis – kumuliacinis SVKI augimas pagal vienetines darbo sąnaudas)

Nors tikimasi, kad prognozių laikotarpiu infliacinis spaudimas dar sumažės, ilgesniuoju laikotarpiu susirūpinimą kelia infliacijos konvergencijos tvarumas daugumoje vertinamų šalių. Remiantis Europos Komisijos 2024 m. pavasario ekonomine prognoze, dėl tebemažėjančio kainų spaudimo vėlyvesniuose gamybos etapuose ir tebenykstančių tiekimo trikdžių bei dėl anksčiau sugriežtintos pinigų politikos 2024 m. infliacija, palyginti su 2023 m. jos lygiu, turėtų sumažėti visose vertinamose šalyse. Tiesa, numatoma, kad dėl atsigaunančios vidaus paklausos ir didelio darbo sąnaudų augimo 2024 ir 2025 m. infliacija Vengrijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje išliks didelė, o Švedijoje 2024 m. ji jau turėtų priartėti prie tikslinio lygio. Atsižvelgiant į dabartines aplinkybes, šioms prognozėms būdingas didelis neapibrėžtumas. Beveik visose vertinamose šalyse esama rizikos, kad infliacija gali didėti, nes dėl atsinaujinusių pasaulinių tiekimo sutrikimų ir įtampos energijos rinkose infliacija gali tapti didesnė, negu tikėtasi, o tai, atsižvelgiant į įtampą darbo rinkose, taip pat gali toliau daryti skatinamąjį poveikį darbo užmokesčiui. Kalbant apie dar tolesnę ateitį, kadangi visose vertinamose Vidurio ir Rytų Europos šalyse BVP vienam gyventojui ir kainų lygis vis dar yra mažesnis nei euro zonoje, pasakytina, kad jei nominalieji valiutos kursai nepakils, dėl atotrūkio mažėjimo proceso gali susidaryti teigiamų infliacijos lygio skirtumų.

Siekiant šiame pranešime vertinamose šalyse palaikyti tvariam kainų stabilumui palankią aplinką, reikės vykdyti į stabilumą orientuotą ekonominę politiką, struktūrines reformas ir taikyti priemones, kuriomis būtų išsaugotas finansinis stabilumas. Ar pavyks sukurti kainų stabilumui palankią aplinką ir ją palaikyti, labai priklausys nuo darbo rinkų veikimo. Vertinant ateities perspektyvas, svarbus veiksnys bus tai, kaip darbo užmokestis reaguos į didelę realizuotą infliaciją ir kaip jis atspindės darbo našumo augimą bei kaip bus atsižvelgta į darbo rinkos sąlygas ir kainų bei sąnaudų konkurencingumo pokyčius konkuruojančiose šalyse (žr. 3.8 pav.). Reikia ir toliau reformomis gerinti darbo ir produktų rinkų veikimą ir palaikyti palankias ekonomikos augimo ir užimtumo didėjimo sąlygas. Šiuo tikslu taip pat turi būti imamasi priemonių, kuriomis būtų skatinamas tvirtesnis valdymas ir tolesnis institucijų kokybės gerinimas. Atsižvelgiant į tai, kad pinigų politikos galimybės yra ribotos, ypač VKM II dalyvaujančiai Bulgarijai svarbu kitose politikos srityse didinti ekonomikos gebėjimą palaikyti kainų stabilumą, įveikti šaliai būdingus sukrėtimus ir išvengti makroekonominių disbalansų susidarymo.

3.2 Valdžios sektoriaus biudžeto pozicijos kriterijus

Kai buvo skelbiamas šis pranešimas, ES Tarybos sprendimas dėl perviršinio deficito tebebuvo taikomas Rumunijai, o kitos trys šalys 2023 m. taip pat viršijo deficito pamatinę vertę. 2019 m. deficitui Rumunijoje viršijus 3 % BVP pamatinę vertę, 2020 m. balandžio mėn. buvo pradėta perviršinio deficito procedūra. Perviršinio deficito ištaisymo terminas vėliau nukeltas į 2024 m. Keturių vertinamų šalių fiskalinio deficito ir BVP santykis 2023 m. viršijo pamatinę vertę. Čekijoje deficitas buvo didesnis už pamatinę vertę (3,7 % BVP), Lenkijoje jis buvo gerokai didesnis (5,1 % BVP), o Rumunijoje ir Vengrijoje – daug didesnis už pamatinę vertę (atitinkamai 6,6 ir 6,7 % BVP). Bulgarijoje ir Švedijoje deficitas tebebuvo gerokai mažesnis už pamatinę vertę – atitinkamai 1,9 ir 0,6 % BVP.

Dėl ekonomikos atsigavimo po pandemijos ir laipsniško fiskalinės politikos priemonių, kurių buvo imtasi reaguojant į ją, panaikinimo fiskalinis deficitas 2023 m. buvo mažesnis nei 2021 m. keturiose iš šiame pranešime aptariamų šalių. Deficitas, 2020 m. visose vertinamose šalyse, išskyrus Švediją, pakilęs virš 3 % pamatinės vertės, dėl pandemijos labai pablogėjus ekonominei veiklai ir ėmusis fiskalinių priemonių pandemijos poveikiui sušvelninti, 2021 m. keturiose šalyse išliko didesnis už pamatinę vertę. 2022 m. daugumos šalių biudžeto balansas pagerėjo jų ekonomikoms toliau atsigaunant ir panaikinus dalį fiskalinės paramos priemonių. Tačiau 2023 m. šiuos pasiekimus iš dalies neutralizavo tebesitęsiantis Rusijos karo prieš Ukrainą ekonominis poveikis, fiskalinės politikos priemonės, kurių buvo imtasi reaguojant į dėl jo padidėjusias energijos kainas, ir ekonominio aktyvumo susilpnėjimas, taigi, 2023 m. biudžeto balansas, palyginti su 2022 m., pablogėjo penkiose šalyse, ypač Lenkijoje, kurioje 2023 m. biudžeto deficitas buvo 3,3 procentinio punkto didesnis nei 2021 m.

Europos Komisija prognozuoja, kad 2024 m. Vengrijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje deficito ir BVP santykis išliks didesnis už 3 % pamatinę vertę. Prognozuojama, kad 2024 m. valdžios sektoriaus balansas keturiose vertinamose šalyse pablogės, Vengrijoje ir Lenkijoje jis išliks didesnis, o Rumunijoje gerokai viršys pamatinę vertę. Kartu tikimasi, kad Čekijoje jis vėl taps mažesnis už 3 % pamatinę vertę.

2023 m. Vengrijos skolos santykis viršijo 60 % BVP, o kitose vertinamose šalyse skolos lygiai buvo mažesni arba gerokai mažesni už šią ribinę vertę (žr. 3.1 lentelę ir 3.4 pav.). Valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis 2023 m. keturiose iš vertinamų šalių buvo mažesnis nei 2021 m., daugiausia dėl atsigavimo po pandemijos. Nors skolos santykis, palyginti su BVP, Čekijoje padidėjo žymiai – 2,0 procentinio punkto, o Rumunijoje – šiek tiek (0,3 procentinio punkto), Švedijoje jis sumažėjo 5,5 procentinio punkto, Lenkijoje – 4,0 procentinio punkto, Vengrijoje – 3,2 procentinio punkto, o Bulgarijoje – 0,8 procentinio punkto. Vertinant ilgesnį laikotarpį – nuo 2014 iki 2023 m. – matyti, kad valdžios sektoriaus skolos ir BVP santykis reikšmingai padidėjo Rumunijoje (9,7 procentinio punkto) ir žymiai – Čekijoje (2,1 procentinio punkto), o kitose šalyse sumažėjo.

Europos Komisija prognozuoja, kad 2024 m. skolos ir BVP santykis padidės visose vertinamose šalyse. Prognozuojama, kad Lenkijoje ir Rumunijoje skolos santykis padidės ženkliai, o Rumunijoje ir kitose keturiose šalyse – nedaug. Iš Komisijos prognozių matyti, kad 2024 m. visose šalyse, išskyrus Vengriją, skolos santykis vis dar bus mažesnis arba gerokai mažesnis už 60 % pamatinę vertę.

2024 m. birželio mėn. Europos Komisija nustatė, kad Rumunija nesiėmė veiksmingų priemonių perviršiniam deficitui mažinti, o Vengrija ir Lenkija neatitiko Stabilumo ir augimo pakte nustatyto deficito kriterijaus. 2023 m. birželio 19 d. Komisija paskelbė pranešimą, parengtą remiantis Sutarties 126 straipsnio 3 dalimi apie dvylika valstybių narių, įskaitant Čekiją, Vengriją ir Lenkiją ir pagrįstą 2024 m. balandžio 22 d. Eurostato patvirtintais duomenimis^[149]. Ji nustatė, kad 2023 m. Čekijoje, Vengrijoje ir Lenkijoje biudžeto deficitas viršijo 3 % BVP pamatinę vertę ir buvo labai nuo jos nutolęs. Be to, Komisija išsiaiškino, kad Vengrija ir Lenkija planavo, jog 2024 m. deficitas viršys pamatinę vertę ir bus nuo jos nutolęs. Šis pamatinės vertės perviršis visose trijose šalyse nebuvo laikomas išimtiniu (kaip tai nustatyta Sutartyje). Vengrijoje arba Lenkijoje nebuvo tikimasi, kad jis laikinas, bet buvo tikimasi, kad jis bus laikinas Čekijoje, nes prognozuota, kad 2024 ir 2025 m. jos deficitas neviršys pamatinės vertės. Apskritai atlikus analizę nustatyta, kad deficito kriterijaus nesilaikė Bulgarija, Čekija, Vengrija ir Lenkija, o Čekija jo laikėsi. Remdamasi ataskaita, Komisija paskelbė apie savo ketinimą 2024 m. liepos mėn. pasiūlyti ES Tarybai pagal Sutarties 126 straipsnio 6 dalį priimti sprendimą, kuriuo nustatoma, kad Vengrijoje ir Lenkijoje yra susidaręs perviršinis deficitas. Tikimasi, kad 2024 m. rudenį Komisija pasiūlys Tarybai rekomendacijas, kaip ištaisyti perviršinio deficito padėtį. Be to, Komisija nustatė, kad 2023 m. Rumunija nepasiekė savo perviršinio deficito procedūros tikslo ir kad fiskalinės pastangos neatitinka nuo Tarybos rekomendacijų. Tuo remdamasi Komisija pateikė rekomendaciją dėl Tarybos sprendimo, kuriuo nustatoma, kad Rumunija nesiėmė veiksmingų priemonių, kuriomis būtų atsižvelgta į 126 straipsnio 7 dalyje pateiktą rekomendaciją ne vėliau kaip iki 2024 m. išspręsti perviršinio deficito klausimą.

Vertinant ateities perspektyvas, pasakytina, kad šiame pranešime vertinamoms šalims būtina pasiekti ir (arba) išlaikyti tvirtas bei tvarias fiskalines pozicijas. Rumunija, kuriai taikoma perviršinio deficito procedūra ir kuriai, kaip nustatyta Europos Komisijos 2023 m. skolų tvarumo stebėsenos ataskaitoje, kyla didelė vidutinio laikotarpio fiskalinio tvarumo rizika, turėtų užtikrinti, kad būtų laikomasi Stabilumo ir augimo pakto taisyklių, ir ištaisyti perviršinį deficitą laikantis ES Tarybos rekomendacijų^[150]. Visose vertinamose šalyse 2023 m. deficitas buvo akivaizdžiai didesnis už buvusį prieš pandemiją (išskyrus Švediją). Šalys turėtų kuo greičiau grąžinti savo biudžeto balansą į 3 % pamatinės vertės nesiekiantį lygį arba jį išlaikyti žemiau šios ribos ir suformuoti atsargas, reikalingas automatinėms stabilizavimo priemonėms veikti ir atsparumui neigiamiems sukrėtimams didinti. Be to, Vengrija, kurioje skolos ir BVP santykis viršija pamatinę vertę, turėtų užtikrinti pakankamą šio santykio mažėjimą, kad būtų galima užtikrinti fiskalinių rezervų buvimą bet kokio būsimo nuosmukio atveju. Visos šalys turi užtikrinti, kad būtų laikomasi peržiūrėto Stabilumo ir augimo pakto, kuriame bus nustatytos rekomendacijos, taikomos nuo 2025 m. Apskritai tolesnė konsolidacija padėtų lengviau spręsti biudžeto problemas, susijusias su nepalankiais demografiniais pokyčiais. Turėtų būti nustatyta ir veiksmingai įgyvendinama ES taisykles visiškai atitinkanti tvirta nacionalinė fiskalinė politika, kuria būtų palaikoma fiskalinė konsolidacija, ribojamos nenumatytos valstybės išlaidos ir kartu padedama išvengti pakartotinio makroekonominių disbalansų susidarymo. Apskritai fiskalinės strategijos turėtų būti suderintos su prioritetų dėl valstybių investicijų perskirstymu ir su išsamiomis struktūrinėmis reformomis, kuriomis būtų siekiama skatinti galimą ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą. NGEU priemonė turi būti įgyvendinta efektyviai ir veiksmingai, kad būtų galima palaikyti ekonominę plėtrą ir prisitaikyti prie vykstančių struktūrinių pokyčių.

3.3 Valiutos kurso stabilumo kriterijus

Šio pranešimo paskelbimo metu Bulgarijos levas yra vienintelė valiuta, dalyvaujanti VKM II. Kitų vertinamų valstybių narių valiutoms taikomi skirtingi valiutų kurso režimai.

2020 m. liepos 10 d. VKM II šalys bendru sutarimu nutarė įtraukti Bulgarijos levą į VKM II, todėl jis dalyvavo VKM II dvejų metų ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2022 m. birželio 20 d. iki 2024 m. birželio 19 d. Bulgarijos levas buvo įtrauktas į VKM II centriniu kursu – 1,95583 levo už eurą, o standartinės svyravimo ribos buvo ±15 %. Bulgarija prisijungė prie VKM II taikydama savo esamą valiutų valdybos modelį kaip vienašalį įsipareigojimą, taigi, papildomai neįpareigodama ECB. Susitarimas dėl dalyvavimo VKM II buvo grindžiamas keletu Bulgarijos valdžios institucijų prisiimtų įsipareigojimų dėl politikos priemonių (kai levas buvo įtrauktas į VKM II, kai kurie iš jų jau buvo įvykdyti), siekiant, kad iki euro įvedimo būtų pasiektas aukštas tvarios ekonominės konvergencijos laipsnis. ECB ir Europos Komisija stebi, kaip veiksmingai Bulgarija po prisijungimo įgyvendina vykdytinus įsipareigojimus, veikdami atitinkamose savo kompetencijos srityse, kaip numatyta Sutartyse ir antrinėje teisėje. ECB, atlikdamas priežiūros institucijos funkcijas ir dalydamasis bendra atsakomybe už makroprudencinę politiką, atidžiai stebi, kaip įgyvendinami su finansų sektoriumi susiję įsipareigojimai, t. y. nemokumo priemonių sistema ir kovos su pinigų plovimu sistema, atsižvelgiant į jų galimą poveikį rizikos ribojimo aspektams. Šiuo metu Bulgarija siekia iki galo įvykdyti šiuos įsipareigojimus, taip pat ji raginama sparčiau įgyvendinti Finansinių veiksmų darbo grupės patvirtinto veiksmų plano elementus šiai šaliai 2023 m. spalio mėn. patekus į pilkąjį sąrašą. Ataskaitiniu laikotarpiu levas nenukrypo nuo centrinio kurso.

Valiutomis, nedalyvaujančiomis VKM II, buvo prekiaujama taikant lankstų arba valdomą kintamojo valiutos kurso režimus, daugumos jų atveju esant palyginti dideliam valiutų kurso kintamumui. Rumunijos lėjos, kuria buvo prekiaujama taikant valdomo kintamojo valiutos kurso režimą, kursas kito nedaug. Kitomis valiutomis, nedalyvaujančiomis VKM II, buvo prekiaujama taikant lankstaus valiutos kurso režimus ir jų kurso kintamumas buvo palyginti didelis. 2024 m. birželio mėn. Čekijos krona, Rumunijos lėja ir Švedijos krona buvo silpnesnės euro atžvilgiu nei 2022 m. birželio mėn. Taip pat Vengrijos forintu buvo prekiaujama beveik tokiu pačiu lygiu, o Lenkijos zlotas buvo stipresnis.

3.4 Ilgalaikių palūkanų normų kriterijus

Per ataskaitinį laikotarpį trijose iš šešių vertinamų šalių vidutinės ilgalaikės palūkanų normos buvo didesnės už 4,8 % pamatinę vertę. Mažiausios vidutinės ilgalaikės palūkanų normos buvo Švedijoje ir Bulgarijoje – atitinkamai 2,5 ir 4,0 %. Čekijoje vidutinė ilgalaikė palūkanų norma taip pat buvo mažesnė už pamatinę vertę – 4,2 %, o Lenkijoje ir Rumunijoje – atitinkamai didesnė nei 5,6 ir 6,4 %. Didžiausia vidutinė ilgalaikių palūkanų norma fiksuota Vengrijoje – 6,8 %. 2022 m. 12 mėn. vidutinės ilgalaikės palūkanų normos ir toliau didėjo dėl kylančio infliacinio spaudimo, atsiradusio po pirminio sukrėtimo, susijusio su Rusijos invazijos į Ukrainą poveikiu. Atrodo, kad nuo 2023 m. pradžios ilgalaikės palūkanų normos visose šalyse stabilizavosi arba net šiek tiek sumažėjo, nors beveik visose šalyse jos tebėra didelės.

Nuo pranešimo apie konvergenciją paskelbimo 2022 m. ilgalaikių paskolų palūkanų normų skirtumai, palyginti su euro zonos vidurkiu, sumažėjo visose vertinamose šalyse, išskyrus Bulgariją. Nepaisant to, vertinamose šalyse išlieka dideli ilgalaikių palūkanų normų skirtumai, atspindintys skirtumus tiek šių šalių ciklinėse pozicijose, tiek finansų rinkų vertinimus dėl jų išorinio ir vidinio pažeidžiamumo, įskaitant pažeidžiamumą, kylantį dėl biudžeto rodiklių pokyčių ir tvarios konvergencijos perspektyvų. 2024 m. gegužės mėn. Bulgarijos ilgalaikė palūkanų norma buvo 60 bazinių punktų didesnė nei euro zonos lygis, o tai sudarė 0,9 procentinio punkto didesnį skirtumą, palyginti su vertinamojo laikotarpio pradžioje (2022 m. gegužės mėn.) buvusiu lygiu. Manoma, kad šie pokyčiai susiję su šalies rizika, kylančia dėl politinio nestabilumo, nes Bulgarijos bankų sistemoje dominuoja euro zonos bankai, o centriniame banke veikia valiutų valdyba, kuri de facto perkelia euro zonos pinigų sąlygas. Vengrijoje, Lenkijoje, Čekijoje ir Rumunijoje per apžvelgiamą laikotarpį palūkanų normų skirtumas sumažėjo labiausiai – nuo 1,8 iki 2,9 procentinio punkto. Švedijoje palūkanų normų skirtumas sumažėjo bent (0,8 procentinio punkto).

3.5 Kiti svarbūs veiksniai

Europos Komisijos nuomone, labai padidėjo nerimas dėl sąnaudų konkurencingumo spaudimo. Savo parengtoje 2024 m. įspėjimo mechanizmo ataskaitoje Komisija ypač atkreipia dėmesį į didelį nominaliųjų vienetinių darbo sąnaudų padidėjimą vertinamose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, esant dideliems kumuliaciniams infliacijos skirtumams ir įtampai darbo rinkose. Komisija nusprendė, kad Vengrijoje, Rumunijoje ir Švedijoje būtina atlikti nuodugnias apžvalgas. Kalbant apie Vengriją, Komisija nustatė, kad susirūpinimą tebekelia didelis kainų ir sąnaudų spaudimas, valdžios sektoriaus ir išorės finansavimo poreikiai bei būsto kainos. Rumunijos atveju ji nustatė, kad nerimas dėl sąnaudų konkurencingumo, išorės tvarumo ir valdžios sektoriaus deficito tebėra didelis. Švedijos atveju Komisija nustatė, kad susirūpinimą tebekelia būsto kainos, didelės bendriems šeimos poreikiams tenkinti paimtos paskolos ir įmonių skolos. Nors kitas šiame pranešime vertintas šalis Komisija priskyrė prie tų, kuriose disbalansų nėra, jos taip pat susiduria su įvairiomis problemomis. 2024 m. Europos semestro pavasario dokumentų rinkinyje Komisija patvirtino, kad Vengrijoje ir Švedijoje tebėra susidaręs disbalansas, o Rumunijoje, kurioje iki 2023 m. buvo disbalansas, susidaręs perviršinis disbalansas, nes tebejuntamas su išorės sąskaitomis susijęs pažeidžiamumas, daugiausia susijęs su dideliu ir didėjančiu valdžios sektoriaus deficitu, padidėjo reikšmingas spaudimas kainoms ir sąnaudoms, o politikos veiksmai silpni.

Pastaraisiais metais daugelio vertinamų šalių išorės pozicijos pablogėjo. MDP rezultatų suvestinė rodo, kad 2023 m. vidutinis 3 m. einamosios sąskaitos balansas daugumoje vertinamų šalių tapo neigiamas (žr. 3.2 lentelę). Padidėjęs deficitas rodė sparčiai augusias žaliavų kainas, dėl kurių pablogėjo prekybos sąlygos, taip pat atsparią vidaus paklausą ir silpną importo paklausą pagrindinėse prekybos partnerėse. 2023 m. vidutinis 3 m. einamosios sąskaitos deficitas buvo už orientacinės ribinės vertės, Rumunijoje sudariusios –4,0 % BVP, o Vengrijoje sudariusios –4,0 % BVP, apatinės ribos. Švedijoje jis buvo virš orientacinės ribinės vertės (6,0 %) viršutinės ribos.

Neigiama grynoji tarptautinių investicijų pozicija, kaip BVP dalis, sumažėjo daugumoje vertinamų šalių, nors ji ir tebėra labai didelė. Vidurio ir Rytų Europos šalių grynieji įsipareigojimai užsieniui yra daugiausia susiję su tiesioginėmis užsienio investicijomis, kurios laikomos stabilia finansavimo forma. 2023 m. Vengrijoje ir Rumunijoje grynoji tarptautinių investicijų pozicija viršijo ribinę vertę, sudarančią
–35 % BVP. Grynieji įsipareigojimai užsieniui buvo mažesni Lenkijoje (31,5 % BVP), Čekijoje (13,2 % BVP) ir Bulgarijoje (7,6 %), o Švedijoje fiksuota teigiama grynoji tarptautinių investicijų pozicija (33,2 % BVP).

Vertinant kainų ir sąnaudų konkurencingumą, pasakytina, kad nuo 2021 iki 2023 m. pagal SVKI pakoreguotas realusis efektyvusis kursas daugiau ar mažiau padidėjo daugelyje vertinamų šalių, išskyrus Švediją. Trejų metų vienetinių darbo sąnaudų augimo greitis beveik visose vertinamose šalyse didėjo labai sparčiai. 2023 m. šis augimo greitis viršijo 12 % orientacinę ribinę vertę visose šalyse, išskyrus Švediją. Bulgarijoje, Vengrijoje ir Rumunijoje vienetinės darbo sąnaudos padidėjo daugiau kaip du kartus (ribinės vertės atžvilgiu). Nepaisant kainų ir sąnaudų konkurencingumo sumažėjimo, 2023 m. ir tolesniu kelerių metų laikotarpiu eksporto rinkos dalys visose šalyse šiek tiek padidėjo (pavyzdžiui, dėl eksporto gamybos pajėgumų plėtros).

Vertinamų šalių ūkiai tebėra labai integravęsi euro zonoje prekybos ir finansinėmis sąsajomis. Euro zona yra pagrindinė visų vertinamų šalių prekybos ir finansinė partnerė (žr. 3.9 pav.). 2023 m. prekių eksporto į euro zoną diapazonas – nuo apytiksliai 40,7 % (Švedijoje) iki 62,4 % (Čekijoje) viso eksporto. Tais pačiais metais importas iš euro zonos sudarė nuo 41,8 % (Bulgarijoje) iki 55,8 % (Lenkijoje) viso importo. Vertinant finansines investicijas, Čekijoje, Rumunijoje ir Lenkijoje euro zonos dalis tiesioginėse vidaus investicijose buvo didesnė kaip 70 %, o Bulgarijoje euro zonos dalis portfelinių investicijų įsipareigojimuose viršijo šią ribą. Tiek tiesioginių, tiek portfelinių investicijų atveju didžiausia euro zonoje investuoto užsienio turto dalis buvo Rumunijoje, po jos – Čekijoje. Be to, svarbų vaidmenį vertinamų Vidurio ir Rytų Europos šalių, ypač Bulgarijos, Čekijos ir Rumunijos, bankų sistemose atlieka euro zonoje įsikūrusioms finansų įstaigoms priklausantys bankai. Apskritai visų vertinamų šalių ekonomikos ciklai tebėra labai sinchronizuoti su euro zonos ekonomikos ciklu.

3.9 pav.

Prekybos ir finansinės sąsajos su euro zona

a) Prekybos prekėmis su euro zona dalis	b) Investicinė pozicija euro zonoje
(procentais, palyginti su bendru skaičiumi)	(procentais, palyginti su bendru skaičiumi)

Nuo 2022 m. būsto kainų augimas sulėtėjo visose vertinamose šalyse. 2021–2022 m. būsto kainos daugumoje vertinamų šalių didėjo tik prieš pasaulinę finansų krizę matytu greičiu. Nuo 2022 m. smarkiai padidėjusios skolinimosi išlaidos, o ir mažėjantis vartotojų pasitikėjimas darė neigiamą poveikį būsto paskoloms ir gyvenamosios paskirties turto kainoms, nors ir nevienodai skirtingose šalyse (žr. 3.10 pav. a grafiką). Bulgarijoje ir Lenkijoje būsto rinkos korekcija buvo palyginti nedidelė, o Švedijoje, kur rizika tebėra didelė dėl padidėjusio namų ūkių įsiskolinimo ir didelės bankų sektoriaus pozicijos nekilnojamojo turto srityje, būsto kainos reikšmingai sumažėjo. Dėl pakilusių palūkanų normų padidėjo skolos tvarkymo išlaidos, ypač tose šalyse, kuriose būsto paskolų su kintamosiomis palūkanomis dalis buvo istoriškai didelė, būtent Lenkijoje, Rumunijoje ir Švedijoje (žr. 3.10 pav. b grafiką). Vertinant ateities perspektyvas, pasakytina, kad namų ūkių pajėgumai tvarkyti skolas gali dar labiau sumažėti, jei vėl įvyktų energijos kainų šuolis, palūkanų normos ilgiau išliktų didesnės arba smarkiai pablogėtų darbo rinkos sąlygos.

3.10 pav.

Būsto kainos ir hipotekos paskolų su kintamosiomis palūkanų normomis dalis

a) Gyvenamosios paskirties turto kainos	b) Paskolų būstui įsigyti su kintamosiomis palūkanomis dalis
(metiniai pokyčiai, procentais)	(procentais, palyginti su bendru skaičiumi, vidurkis 2014–2024 m. laikotarpiu)

Daugumoje apžvelgiamų šalių padidėjo užsienio valiutos kurso rizikos pozicijos, o bankų sektorius, vertinant apskritai, liko atsparus. Nuo 2022 m. įmonėms suteiktų eurais išreikštų paskolų dalis reikšmingai padidėjo (žr. 3.11 pav. a grafiką), ypač Čekijoje, Vengrijoje ir Rumunijoje, tai rodo didėjančius palūkanų normų skirtumus euro zonos atžvilgiu. O eurais išreikštų paskolų namų ūkiams padėtis visose vertinamose šalyse buvo priešinga – jų suteikta palyginti nedaug. Didelė „euroizacija“ ne tik galimai mažina vidaus pinigų politikos veiksmingumą, bet ir didina finansų sistemos pažeidžiamumą dėl valiutos kurso svyravimų, nes dėl jos privačiojo sektoriaus balansuose gali atsirasti valiutos neatitikimų. Finansinio stabilumo riziką, susijusią su didesnėmis konvertuojamosios valiutos pozicijomis, aukštesnėmis palūkanų normomis ir tebevykstančia korekcija būsto rinkose, mažina bankų sektorių atsparumas – visose vertinamose šalyse jų kapitalo pozicijos ir likvidumo atsargos išliko tvirtos, galimybės gauti finansavimą nekito, o pelningumas buvo pakankamas. Be to, toliau mažėjo neveiksnių paskolų rodikliai, 2023 m. pasiekę istoriškai žemiausią lygį arba priartėję prie jo (žr. 3.11 pav. b grafiką), nors daugumoje vertinamų šalių jie tebebuvo didesni nei euro zonoje.

3.11 pav.

Eurais išreikštos ir neveiksnios paskolos

a) Ne finansų bendrovėms suteiktų eurais išreikštų paskolų dalis	b) Neveiksnios paskolos
(procentais, palyginti su bendru skaičiumi)	(procentais, palyginti su bendru skaičiumi)

Vertinamų šalių finansų sektoriaus politika turėtų būti siekiama užtikrinti tvirtą finansų sektoriaus įnašą į tvarų ekonomikos augimą ir kainų stabilumą, o priežiūros politika – užtikrinti bankų sistemos finansinį patikimumą ir atsparumą, t. y. įvykdyti būtinąją prisijungimo prie Bendro priežiūros mechanizmo (BPM) sąlygą. Siekdamos toliau palaikyti pasitikėjimą finansų sistema, kompetentingos nacionalinės institucijos turėtų, be kita ko, laikytis taikytinų atitinkamų tarptautinių bei Europos institucijų rekomendacijų ir glaudžiai bendradarbiauti su priežiūros institucijų kolegijoms priklausančiomis kitų ES valstybių narių nacionalinėmis priežiūros institucijomis – taip būtų toliau tobulinama taikoma priežiūros praktika. 2020 m. įsigaliojus glaudaus bendradarbiavimo su Българска народна банка (Bulgarijos nacionaliniu banku) sistemai, ECB tapo atsakingas už i) Bulgarijos svarbių įstaigų tiesioginę priežiūrą, ii) bendras procedūras, taikomas visoms prižiūrimoms institucijoms, ir iii) mažiau svarbių įstaigų šiose šalyse priežiūrą. Nuo pat šio bendradarbiavimo pradžios ECB glaudžiai bendradarbiavo su Българска народна банка (Bulgarijos nacionaliniu banku), siekdamas užtikrinti sklandžią jo integraciją į BPM.

Daugumoje vertinamų šalių darbo rinkos sąlygos tebėra griežtos. Nuo 2022 m. pranešimo apie konvergenciją paskelbimo nedarbo lygis daugumoje vertinamų šalių šiek tiek padidėjo, bet tebebuvo artimas istoriškai žemiausiam lygiui ir mažesnis nei euro zonoje (žr. 3.12 pav. a grafiką). Daugumoje šalių tam tikruose darbo rinkos segmentuose ir toliau buvo juntamas darbo jėgos trūkumas, o tai didino ir taip stiprų spaudimą darbo užmokesčiui. Darbo jėgos pasiūlos trūkumas matyti iš darbo jėgos ir darbingo amžiaus gyventojų pokyčių vertinamose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, kurie buvo ne tokie palankūs, palyginti su euro zona (žr. 3.12 pav. b grafiką). Tokios tendencijos kyla dėl jaunų aukštos kvalifikacijos specialistų migracijos ir spartaus gyventojų senėjimo. Kiti struktūriniai iššūkiai, su kuriais susiduriama kai kurių vertinamų šalių darbo rinkose, – tai menkas dalyvavimas darbo rinkoje (ypač moterų) ir reikšmingi kvalifikacijos neatitikimai. Nors įtampa darbo rinkoje kelia riziką darbo užmokesčiui ir infliacijos perspektyvai artimiausiu laikotarpiu, panašu, kad darbo užmokesčio ir kainų spiralės rizika yra suvaldyta, nes ilgesnio laikotarpio infliacijos lūkesčiai yra iš esmės įsitvirtinę, o tai rodo, kad rinkos tiki centrinių bankų įsipareigojimu užtikrinti kainų stabilumą. Vertinant vidutiniu laikotarpiu, nepalanki demografinė padėtis ir struktūrinės darbo rinkų problemos yra sunki užduotis Vidurio ir Rytų Europos šalims, siekiančioms pasivyti euro zoną. Rizika itin ryški Bulgarijoje ir Rumunijoje, kurių gyventojų skaičius, kaip prognozuojama, ateinantį dešimtmetį ir toliau sparčiai mažės.

3.12 pav.

Darbo rinkos rodikliai

a) Nedarbo lygis	b) Darbingo amžiaus gyventojai
(procentais, palyginti su darbo jėga)	(pokyčiai, procentais)

Institucinės aplinkos tvirtumas – dar vienas svarbus veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti analizuojant ekonominės integracijos ir konvergencijos tvarumą. Žema institucijų kokybė ir silpnas valdymas gali būti siejamas su, pavyzdžiui, verslo aplinkos trūkumais, neefektyviu viešuoju administravimu, mokesčių slėpimu, korupcija, socialinės įtraukties ir skaidrumo trūkumu, nepakankamu teismų nepriklausomumu ir (arba) prasta prieiga prie internetinių paslaugų. Daugumoje vertinamų šalių institucijų kokybės gerinimas prisidėtų prie esamų suvaržymų ir kliūčių, trukdančių veiksmingai paskirstyti ir panaudoti gamybos veiksnius, pašalinimo, padėtų stiprinti šių šalių ekonominį potencialą. Varžydama potencialios gamybos apimties augimą, silpna institucinė aplinka gali silpninti ir šalies mokumą, o ekonomikos koregavimo procesą padaryti sudėtingesnį. Ji taip pat gali neigiamai paveikti šalies gebėjimą įgyvendinti būtinas politikos priemones.

Visose vertinamose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, ypač Bulgarijoje, Rumunijoje ir Vengrijoje, institucijų ir valdymo kokybė yra palyginti silpna. Tai gali mažinti ekonomikos atsparumą ir konvergencijos tvarumą. Konkretūs instituciniai rodikliai iš esmės patvirtina, kad daugelyje šalių institucijų ir valdymo kokybė apskritai yra prasta, nors kai kuriose iš jų per pastaruosius dešimtmečius padėtis pagerėjo (žr. 3.13 pav.)^[151]. Šiuo atžvilgiu Bulgarija, Rumunija ir Vengrija yra tarp šalių, kurios susiduria su didžiausiais iššūkiais ES. Įgyvendinus atitinkamuose ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planuose numatytas reformas, šiose šalyse būtų stiprinama teisinė valstybė ir valdymas.

3.13 pav.

ES valstybių narių apžvalga pagal institucijų kokybę

a) Pasauliniai valdymo rodikliai	b) Korupcijos suvokimo indeksas
(indeksas; x ašis: 2000 m. lygis; y ašis: 2022 m. lygis)	(indeksas; x ašis: 1999 m. lygis; y ašis: 2023 m. lygis)

Norint paskatinti ekonomikos augimą ir konkurenciją, daugelyje vertinamų šalių būtina vykdyti plataus masto struktūrines reformas. Tobulinant vietos valdžios institucijas, valdymą ir verslo aplinką, taip pat toliau reformuojant ir privatizuojant valstybės įmones ir efektyvų ES fondų panaudojimą, būtų pasiektas spartesnis našumo augimas. Dėl to savo ruožtu sustiprėtų konkurencija pagrindiniuose reguliuojamuose sektoriuose (pvz., energetikos ir transporto), sumažėtų kliūčių patekti į rinką ir būtų skatinamos labai reikalingos privačios investicijos.

4 Šalių vertinimo santraukos

4.1 Bulgarija

2024 m. gegužės mėn. 12 mėn. vidutinė metinė infliacija pagal SVKI Bulgarijoje buvo 5,1 %, t. y. gerokai didesnė už kainų stabilumo kriterijaus 3,3 % pamatinę vertę. Tikimasi, kad ateinančiais mėnesiais šis rodiklis laipsniškai mažės toliau slūgstant spaudimui vėlyvesniuose gamybos etapuose ir mažėjant tiekimo sutrikimams. Numatoma, kad grynoji infliacija ir toliau išliks didelė, daugiausia atspindėdama stiprų spaudimą darbo užmokesčiui esant įtemptoms darbo rinkos sąlygoms. Vienetinės darbo sąnaudos 2020–2023 m. ūgtelėjo 27,4 %, t. y. gerokai daugiau nei euro zonoje (9,5 %). Infliacijos konvergencijos tvarumas Bulgarijoje ilgesniuoju laikotarpiu kelia susirūpinimą. Atotrūkio mažinimo procesas turėtų lemti teigiamus infliacijos skirtumus, palyginti su euro zona, kadangi BVP vienam gyventojui ir kainų lygis Bulgarijoje vis dar yra gerokai mažesni nei euro zonoje.

Šiuo metu Bulgarijai netaikomas Tarybos sprendimas dėl perviršinio deficito. Bulgarijos valdžios sektoriaus biudžeto deficitas 2023 m. sudarė 1,9 % BVP, t. y. buvo gerokai mažesnis nei 3 % pamatinė vertė, o skolos ir BVP santykis siekė 23,1 %, t. y. buvo gerokai mažesnis už 60 % pamatinę vertę.

Dvejų metų ataskaitiniu laikotarpiu – nuo 2022 m. birželio 20 d. iki 2024 m. birželio 19 d. – Bulgarijos levas dalyvavo VKM II. Ataskaitiniu laikotarpiu levas nenukrypo nuo centrinio kurso. Susitarimas dėl dalyvavimo VKM II buvo grindžiamas tam tikrais Bulgarijos institucijų politikos įsipareigojimais. Bulgarija šiuo metu stengiasi užbaigti šių po prisijungimo vykdomų įsipareigojimų įgyvendinimą, taip pat ji raginama sparčiau įgyvendinti Finansinių veiksmų darbo grupės patvirtinto veiksmų plano elementus šiai šaliai 2023 m. spalio mėn. patekus į Finansinių veiksmų darbo grupės „pilkąjį sąrašą – valstybių, kurios stebimos atidžiau, sąrašą.

Ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2023 m. birželio mėn. iki 2024 m. gegužės mėn. vidutinės ilgalaikės palūkanų normos Bulgarijoje buvo 4,0 %, taigi mažesnės už palūkanų normų konvergencijos kriterijaus 4,8 % pamatinę vertę. Ilgalaikių palūkanų normų Bulgarijoje ir palūkanų normos euro zonoje (pakoreguotos pagal BVP) skirtumas šiek tiek sumažėjo ir ataskaitinio laikotarpio pabaigoje sudarė 0,9 procentinio punkto. Kapitalo rinkos Bulgarijoje tebėra mažesnės ir daug mažiau išvystytos nei euro zonoje.

Bulgarijos teisė yra suderinta su Sutartimis ir ECBS statutu, kaip tai nustatyta Sutarties 131 straipsnyje, laikantis 7.1 skirsnyje nustatytų sąlygų ir aiškinimo.

4.2 Čekija

2024 m. gegužės mėn. 12 mėn. vidutinė metinė infliacija pagal SVKI Čekijoje buvo 6,3 %, t. y. gerokai didesnė už kainų stabilumo kriterijaus 3,3 % pamatinę vertę. Tikimasi, kad ateinančiais mėnesiais šis rodiklis laipsniškai mažės dėl anksčiau sugriežtintos pinigų politikos ir tebemažėjančio spaudimo vėlyvesniuose gamybos etapuose bei tebenykstančių tiekimo trikdžių. Tiesa, labai didelė įtampa darbo rinkoje ir toliau skatins infliacijos augimą. Infliacijos konvergencijos tvarumas Čekijoje ilgesniuoju laikotarpiu kelia šiokį tokį susirūpinimą. Atotrūkio mažinimo procesas gali lemti teigiamus infliacijos skirtumus, palyginti su euro zona, kadangi BVP vienam gyventojui ir kainų lygis Čekijoje vis dar yra palyginti mažesnis nei euro zonoje, nebent nominalusis valiutos kursas padidėtų.

Šiuo metu Čekijai netaikomas Tarybos sprendimas dėl perviršinio deficito. Čekijos valdžios sektoriaus biudžeto deficitas 2023 m. sudarė 3,7 % BVP, t. y. buvo didesnis nei 3 % pamatinė vertė, o skolos ir BVP santykis siekė 44,0 %, t. y. buvo mažesnis už 60 % pamatinę vertę. 2024 m. birželio mėn. Europos Komisija įvertino, kad perviršinis deficitas yra laikinas, nes prognozuojama, kad 2024 ir 2025 m. deficitas neviršys pamatinės vertės. Apsvarsčiusi reikiamus veiksnius, Komisija įvertino, kad laikomasi Stabilumo ir augimo pakte nustatyto deficito kriterijaus.

Dvejų metų ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2022 m. birželio 20 d. iki 2024 m. birželio 19 d. Čekijos krona nedalyvavo VKM II, bet ja buvo prekiaujama taikant lanksčiojo valiutos kurso režimą. Ataskaitiniu laikotarpiu Čekijos kronos kursui euro atžvilgiu buvo būdingas palyginti didelis vidutinis kintamumas. 2024 m. birželio 19 d. šis kursas buvo 24,9100 kronos už eurą, t. y. krona buvo 0,8 % silpnesnė už 2022 m. birželio mėn. buvusį vidutinį lygį.

Ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2023 m. birželio mėn. iki 2024 m. gegužės mėn. vidutinės ilgalaikės palūkanų normos Čekijoje buvo 4,2 %, taigi mažesnės už palūkanų normų konvergencijos kriterijaus 4,8 % pamatinę vertę. Ilgalaikių palūkanų normų Čekijoje ir palūkanų normos euro zonoje (pakoreguotos pagal BVP) skirtumas šiek tiek sumažėjo ir ataskaitinio laikotarpio pabaigoje sudarė 1,1 procentinio punkto. Kapitalo rinkos Čekijoje tebėra mažesnės ir daug mažiau išvystytos nei euro zonoje.

Čekijos teisė neatitinka visų reikalavimų, susijusių su centrinių bankų nepriklausomumu, piniginio finansavimo draudimu ir teisine integracija į Eurosistemą. Čekija yra ES valstybė narė, kuriai taikoma išimtis, todėl ji privalo laikytis visų Sutarties 131 straipsnyje nurodytų suderinimo reikalavimų.

4.3 Vengrija

2024 m. gegužės mėn. 12 mėn. vidutinė metinė infliacija pagal SVKI Vengrijoje buvo 8,4 %, t. y. gerokai didesnė už kainų stabilumo kriterijaus 3,3 % pamatinę vertę. Tikimasi, kad ateinančiais mėnesiais šis rodiklis laipsniškai mažės dėl anksčiau sugriežtintos pinigų politikos ir tebemažėjančio spaudimo vėlyvesniuose gamybos etapuose bei tebenykstančių tiekimo trikdžių. Tiesa, didelė įtampa darbo rinkoje ir didelis perkainojimas paslaugų sektoriuje toliau skatins infliacijos augimą. Vienetinės darbo sąnaudos 2020–2023 m. ūgtelėjo 34,0 %, t. y. gerokai daugiau nei euro zonoje (9,5 %). Infliacijos konvergencijos tvarumas Vengrijoje ilgesniuoju laikotarpiu kelia susirūpinimą. Tikėtina, kad atotrūkio mažinimo procesas lems teigiamus infliacijos skirtumus, palyginti su euro zona, kadangi BVP vienam gyventojui ir kainų lygis Vengrijoje vis dar yra palyginti mažesnis nei euro zonoje, nebent padidėtų nominalusis valiutos kursas.

2024 m. birželio mėn. Europos Komisija nustatė, kad Vengrija nesilaiko Stabilumo ir augimo pakte nustatyto deficito kriterijaus. Vengrijos valdžios sektoriaus biudžeto deficitas 2023 m. sudarė 6,7 % BVP, t. y. buvo gerokai didesnis nei 3 % pamatinė vertė, o skolos ir BVP santykis siekė 73,5 %, t. y. buvo didesnis už 60 % pamatinę vertę. 2024 m. birželio mėn. Komisija nustatė, kad Vengrija neatitiko Stabilumo ir augimo pakte nustatyto deficito kriterijaus, ir paskelbė apie savo ketinimą liepos mėn. pasiūlyti Tarybai priimti sprendimą pagal 126 straipsnio 6 dalį, kuriuo būtų nustatoma, kad Vengrijoje susidaręs perviršinis deficitas.

Dvejų metų ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2022 m. birželio 20 d. iki 2024 m. birželio 19 d. Vengrijos forintas nedalyvavo VKM II, bet juo buvo prekiaujama taikant lanksčiojo valiutos kurso režimą. Ataskaitiniu laikotarpiu Vengrijos forinto kursui euro atžvilgiu buvo būdingas labai didelis kintamumas. 2024 m. birželio 19 d. šis kursas buvo 396,3400 forinto už eurą, t. y. forintas buvo beveik toks pat (0,1 %), palyginti su 2022 m. birželio mėn. buvusiu vidutiniu lygiu. 2020 m. birželio mėn. Magyar Nemzeti Bank sudarė atpirkimo sandorių linijos susitarimą su ECB, pagal jį jis galėjo pasiskolinti iki 4 mlrd. eurų už aukštos kokybės eurais išreikštą įkaitą, kad Vengrijos finansų įstaigoms būtų užtikrintas likvidumas eurais. 2024 m. sausio mėn. šį susitarimą vėl pratęsus, jis galiojo visą ataskaitinį laikotarpį.

Ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2023 m. birželio mėn. iki 2024 m. gegužės mėn. vidutinės ilgalaikės palūkanų normos Vengrijoje buvo 6,8 %, taigi didesnės už palūkanų normų konvergencijos kriterijaus 4,8 % pamatinę vertę. Ilgalaikių palūkanų normų Vengrijoje ir palūkanų normos euro zonoje (pakoreguotos pagal BVP) skirtumas reikšmingai sumažėjo ir ataskaitinio laikotarpio pabaigoje sudarė 3,7 procentinio punkto. Kapitalo rinkos Vengrijoje tebėra mažesnės ir daug mažiau išvystytos nei euro zonoje.

Vengrijos teisė neatitinka visų reikalavimų, susijusių su centrinių bankų nepriklausomumu, piniginio finansavimo draudimu, vienoda euro rašyba ir teisine integracija į Eurosistemą. Vengrija yra ES valstybė narė, kuriai taikoma išimtis, todėl ji privalo laikytis visų Sutarties 131 straipsnyje nurodytų suderinimo reikalavimų.

4.4 Lenkija

2024 m. gegužės mėn. 12 mėn. vidutinė metinė infliacija pagal SVKI Lenkijoje buvo 6,1 %, t. y. gerokai didesnė už kainų stabilumo kriterijaus 3,3 % pamatinę vertę. Tikimasi, kad ateinančiais mėnesiais šis rodiklis laipsniškai mažės dėl anksčiau sugriežtintos pinigų politikos ir tebemažėjančio spaudimo vėlyvesniuose gamybos etapuose bei tebenykstančių tiekimo trikdžių. Tiesa, didelė įtampa darbo rinkoje ir toliau skatins infliacijos augimą. Vienetinės darbo sąnaudos 2020–2023 m. ūgtelėjo 22,0 %, t. y. gerokai daugiau nei euro zonoje (9,5 %). Infliacijos konvergencijos tvarumas Lenkijoje ilgesniuoju laikotarpiu kelia susirūpinimą. Tikėtina, kad atotrūkio mažinimo procesas lems teigiamus infliacijos skirtumus, palyginti su euro zona, kadangi BVP vienam gyventojui ir kainų lygis Lenkijoje vis dar yra palyginti mažesnis nei euro zonoje, nebent padidėtų nominalusis valiutos kursas.

2024 m. birželio mėn. Europos Komisija nustatė, kad Lenkija nesilaiko Stabilumo ir augimo pakte nustatyto deficito kriterijaus. Lenkijos valdžios sektoriaus biudžeto deficitas 2023 m. sudarė 5,1 % BVP, t. y. buvo gerokai didesnis nei 3 % pamatinė vertė, o skolos ir BVP santykis siekė 49,6 %, t. y. buvo mažesnis už 60 % pamatinę vertę. 2024 m. birželio mėn. Komisija nustatė, kad Lenkija neatitiko Stabilumo ir augimo pakte nustatyto deficito kriterijaus, ir paskelbė apie savo ketinimą liepos mėn. pasiūlyti Tarybai priimti sprendimą pagal 126 straipsnio 6 dalį, kuriuo būtų nustatoma, kad Lenkijoje susidaręs perviršinis deficitas.

Dvejų metų ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2022 m. birželio 20 d. iki 2024 m. birželio 19 d. Lenkijos zlotas nedalyvavo VKM II, bet juo buvo prekiaujama taikant lanksčiojo valiutos kurso režimą. Ataskaitiniu laikotarpiu Lenkijos zloto kursui euro atžvilgiu buvo būdingas palyginti didelis vidutinis kintamumas. 2024 m. birželio 19 d. šis kursas buvo 4,3300 zloto už eurą, t. y. zlotas buvo 6,8 % stipresnis, palyginti su 2022 m. birželio mėn. buvusiu vidutiniu lygiu. Nuo 2022 m. kovo mėn. iki 2024 m. sausio vidurio Narodowy Bank Polski buvo sudaręs apsikeitimo sandorių linijos susitarimą su ECB, pagal kurį jis galėjo pasiskolinti iki 10 mlrd. eurų už zlotus, kad patenkintų galimus Lenkijos finansų sistemos likvidumo poreikius eurais.

Ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2023 m. birželio mėn. iki 2024 m. gegužės mėn. vidutinės ilgalaikės palūkanų normos Lenkijoje buvo 5,6 %, taigi didesnės už palūkanų normų konvergencijos kriterijaus pamatinę vertę – 4,8 %. Ilgalaikių palūkanų normų Lenkijoje ir palūkanų normos euro zonoje (pakoreguotos pagal BVP) skirtumas šiek tiek sumažėjo ir ataskaitinio laikotarpio pabaigoje sudarė 2,6 procentinio punkto. Kapitalo rinkos Lenkijoje tebėra mažesnės ir daug mažiau išvystytos nei euro zonoje.

Lenkijos teisė neatitinka visų reikalavimų, susijusių su centrinių bankų nepriklausomumu, konfidencialumu, piniginio finansavimo draudimu ir teisine integracija į Eurosistemą. Lenkija yra ES valstybė narė, kuriai taikoma išimtis, todėl ji privalo laikytis visų Sutarties 131 straipsnyje nurodytų suderinimo reikalavimų.

4.5 Rumunija

2024 m. gegužės mėn. 12 mėn. vidutinė metinė infliacija pagal SVKI Rumunijoje buvo 7,6 %, t. y. gerokai didesnė už kainų stabilumo kriterijaus 3,3 % pamatinę vertę. Numatoma, kad ateinančiais mėnesiais šis rodiklis laipsniškai mažės dėl anksčiau sugriežtintos pinigų politikos ir tebemažėjančio spaudimo vėlyvesniuose gamybos etapuose bei tebenykstančių tiekimo trikdžių. Kartu tikimasi, kad grynoji infliacija toliau nekis ir ją palaikys sparti darbo užmokesčio raida, vykstanti įtemptos darbo rinkos sąlygomis. Vienetinės darbo sąnaudos 2020–2023 m. ūgtelėjo 26,7 %, t. y. gerokai daugiau nei euro zonoje (9,5 %). Infliacijos konvergencijos tvarumas Rumunijoje ilgesniuoju laikotarpiu kelia susirūpinimą. Tikėtina, kad atotrūkio mažinimo procesas lems teigiamus infliacijos skirtumus, palyginti su euro zona, kadangi BVP vienam gyventojui ir kainų lygis Rumunijoje vis dar yra palyginti mažesnis nei euro zonoje, nebent padidėtų nominalusis valiutos kursas.

Rumunijai šiuo metu taikoma perviršinio deficito procedūra ir 2024 m. birželio mėn. Europos Komisija nustatė, kad ji nesiėmė veiksmingų priemonių. Rumunijos valdžios sektoriaus biudžeto deficitas 2023 m. sudarė 6,6 % BVP, t. y. buvo reikšmingai didesnis nei 3 % pamatinė vertė, o skolos ir BVP santykis siekė 48,8 %, t. y. buvo mažesnis už 60 % pamatinę vertę. Nuo 2020 m. balandžio mėn. Rumunijai taikoma perviršinio deficito procedūra, nes 2019 m. jos fiskalinis deficitas buvo virš 3 % pamatinės vertės. Jos nominalusis deficitas 2023 m. buvo gerokai didesnis už rekomenduojamą tikslą. 2024 m. birželio mėn. Europos Komisija įvertino, kad Rumunijos atsakas yra nepakankamas, ir rekomendavo Tarybai priimti sprendimą, kuriuo nustatoma, kad Rumunija nesiėmė veiksmingų priemonių perviršiniam deficitui mažinti.

Ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2022 m. birželio 20 d. iki 2024 m. birželio 19 d. Rumunijos lėja nedalyvavo VKM II, bet ja buvo prekiaujama taikant lanksčiojo valiutos kurso režimą ir valiutos kurso valdymą. Ataskaitiniu laikotarpiu Rumunijos lėjos kursas euro atžvilgiu kito vidutiniškai nedaug. 2024 m. birželio 19 d. jis siekė 4,9768 lėjos už eurą, t. y. lėja buvo 0,7 % silpnesnė, palyginti su 2022 m. birželio mėn. buvusiu vidutiniu lygiu. Nuo 2020 m. birželio mėn. iki 2024 m. sausio vidurio Banca Naţională a României buvo sudaręs atpirkimo sandorių linijos susitarimą su ECB, pagal kurį jis galėjo pasiskolinti iki 4,5 mlrd. eurų už kokybišką eurais išreikštą įkaitą, kad Rumunijos finansų įstaigoms būtų užtikrintas likvidumas eurais.

Ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2023 m. birželio mėn. iki 2024 m. gegužės mėn. vidutinės ilgalaikės palūkanų normos Rumunijoje buvo 6,4 %, taigi didesnės už palūkanų normų konvergencijos kriterijaus 4,8 % pamatinę vertę. Ilgalaikių palūkanų normų Rumunijoje ir palūkanų normos euro zonoje (pakoreguotos pagal BVP) skirtumas šiek tiek padidėjo ir ataskaitinio laikotarpio pabaigoje sudarė 3,2 procentinio punkto. Kapitalo rinkos Rumunijoje tebėra daug mažesnės nei euro zonoje ir vis dar yra nepakankamai išvystytos.

Rumunijos teisė neatitinka visų reikalavimų, susijusių su centrinių bankų nepriklausomumu, piniginio finansavimo draudimu ir teisine integracija į Eurosistemą. Rumunija yra ES valstybė narė, kuriai taikoma išimtis, todėl ji privalo laikytis visų Sutarties 131 straipsnyje nurodytų suderinimo reikalavimų.

4.6 Švedija

2024 m. gegužės mėn. 12 mėn. vidutinė metinė infliacija pagal SVKI Švedijoje buvo 3,6 %, t. y. didesnė už kainų stabilumo kriterijaus 3,3 % pamatinę vertę. Tikimasi, kad ateinančiais mėnesiais šis rodiklis laipsniškai mažės dėl ribojamosios pinigų politikos pozicijos, energijos kainų mažėjimo ir tebemažėjančio spaudimo vėlyvesniuose gamybos etapuose. Numatoma, kad 2024 m. vartotojų kainų augimas priartės prie Sveriges Riksbank nustatyto 2 % tikslinio lygio ir ties juo išliks 2025 m. Vertinant ateities perspektyvas, pasiektą kainų stabilumą Švedijoje ir toliau turėtų palaikyti pinigų politika ir į stabilumą orientuota institucinė sistema.

Šiuo metu Švedijai netaikomas Tarybos sprendimas dėl perviršinio deficito. Švedijos valdžios sektoriaus biudžeto deficitas 2023 m. sudarė 0,6 % BVP, t. y. buvo gerokai mažesnis nei 3 % pamatinė vertė, o skolos ir BVP santykis siekė 31,2 %, t. y. buvo gerokai mažesnis už 60 % pamatinę vertę. Švedijai niekada nebuvo taikoma perviršinio deficito procedūra.

Dvejų metų ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2022 m. birželio 20 d. iki 2024 m. birželio 19 d. Švedijos krona nedalyvavo VKM II, bet ja buvo prekiaujama taikant lanksčiojo valiutos kurso režimą. Šių dvejų metų laikotarpiu Švedijos kronos kursui euro atžvilgiu vidutiniškai buvo būdingas didelis kintamumas. 2024 m. birželio 19 d. jis siekė 11,2140 kronos už eurą, t. y. krona buvo 5,8% silpnesnė, palyginti su 2022 m. birželio mėn. buvusiu vidutiniu lygiu. Ataskaitiniu laikotarpiu Sveriges Riksbank ir ECB buvo sudarę apsikeitimo sandorių sutartį dėl sumos iki 10 mlrd. eurų pasiskolinimo, ją iškeičiant į Švedijos kronas; ši sutartis buvo taikoma nuo 2007 m. gruodžio 20 d.

Ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2023 m. birželio mėn. iki 2024 m. gegužės mėn. vidutinės ilgalaikės palūkanų normos Švedijoje buvo 2,5 %, taigi išliko gerokai mažesnės už palūkanų normų konvergencijos kriterijaus 4,8 % pamatinę vertę. Ilgalaikių palūkanų normų Švedijoje ir palūkanų normos euro zonoje (pakoreguotos pagal BVP) skirtumas truputį sumažėjo ir ataskaitinio laikotarpio pabaigoje sudarė
–0,7 procentinio punkto. Palyginti su euro zona, kapitalo rinkos Švedijoje yra labai išvystytos.

Švedijos teisė neatitinka visų reikalavimų, susijusių su centrinių bankų nepriklausomumu, piniginio finansavimo draudimu ir teisine integracija į Eurosistemą. Švedija yra ES valstybė narė, kuriai taikoma išimtis, todėl ji privalo laikytis visų Sutarties 131 straipsnyje nurodytų suderinimo reikalavimų. Pagal Sutartį nuo 1998 m. birželio 1 d. Švedija yra įsipareigojusi priimti nacionalinius teisės aktus dėl integracijos į Eurosistemą. Iki šiol Švedijos valdžios institucijos nesiėmė teisėkūros veiksmų, kad ištaisytų neatitikimus, aprašytus šiame ir ankstesniuose pranešimuose.