Ar ECB skriaudžia indėlininkus?
2015 05 18 (atnaujinta 2021 08 25)
Ar Europos Centrinio Banko nustatytos mažos palūkanų normos slegia indėlininkų pečius? Dažniausiai skamba toks kaltinimas: centrinis bankas pagrindinę palūkanų normą sumažino tiek, kad paprasti žmonės visiškai nebegauna palūkanų už savo indėlius. Esant mažoms palūkanų normoms pinga paskolos. Todėl ir kreditoriai nieko neuždirba, o visa kaltė metama centriniam bankui. Visa tiesa šiuo klausimu išdėstyta tyrime.
Tyrime teigiama, kad ne nuo centrinio banko sprendimų priklauso, kokios ilguoju laikotarpiu bus indėlininkų realiosios pajamos, t. y. pajamos įvertinus infliaciją. Greičiau jau tikroji investicijų grąža vidutiniu laikotarpiu priklauso nuo ekonomikos novatoriškumo ir gyventojų amžiaus, nuo kelių ir kitos infrastruktūros kokybės, nuo darbo rinkos lankstumo ir nuo to, kiek valstybės politika palanki ekonomikos augimui. Taigi tikrąją grąžą duoda realioji ekonomika. Centrinis bankas jai tik padeda užtikrindamas kainų stabilumą – taip teigia tyrimo autoriai Ulrich Bindseil (ECB), Jörg Zeuner (KfW) ir Clemens Domnick (KfW). Jei ECB sąmoningai vykdytų netinkamą pinigų politiką, tai būtų dar viena kliūtis ekonomikos augimui, tad ir ilgalaikėms indėlininkų perspektyvoms uždirbti.
Silpna ekonomika ir su tuo susijusios mažos palūkanų normos kelia didžiulį rūpestį visiems euro zonos indėlininkams. Mažos palūkanos už indėlius reiškia, kad sutaupyti norimą sumą truks daug ilgiau. Galbūt teks atidėti naujo automobilio įsigijimą, o gal reikės daugiau lėšų atsidėti privačiai kaupiamai senatvės pensijai, kad galiausiai jos dydis būtų toks pats. Tačiau čia ne taip svarbu, kokio dydžio yra nominaliosios palūkanos už investicijas. Daug svarbiau yra tai, kiek padidėja santaupos, įvertinus pinigų nuvertėjimą dėl infliacijos. Šis skirtumas aptariamas ECB paskelbtame tyrime „Critique of accommodating central bank policies“ (liet. „Skatinamosios centrinių bankų politikos kritika“). Jo autoriai teigia, kad centrinis bankas daro įtaką nominaliosioms palūkanų normoms, t. y. atmetus infliacijos poveikį. Anot Ulrich Bindseil, Jörg Zeuner ir Clemens Domnick, tikrąjį santaupų prieaugį lemia tokie realūs veiksniai, kaip, pavyzdžiui, inovacijos, demografija ir darbo rinka.
Jų teigimu, pinigų politika gali turėti tam tikrą ribotą poveikį realiajai investicijų grąžai tik trumpuoju laikotarpiu – vieniems ar dvejiems metams. Tačiau didžiajai daugumai indėlininkų šis trumpasis laikotarpis nėra lemiamas. Ilgesnės trukmės laikotarpiu ribojamoji pinigų politika esant ekonomikos sunkmečiui ir mažoms palūkanų normoms indėlininkams gali būti netgi žalinga, nes ekonomika dar labiau silpnėja, tad mažėja ir galimybės gauti didesnį realųjį prieaugį. Kitaip tariant, palūkanų normų didinimas indėlininkams yra ne visada naudingas. Jei ekonomikos sunkmečiu palūkanų normos yra per didelės, indėlininkai trumpuoju laikotarpiu gali gauti šiek tiek didesnį pelną, tačiau ilguoju laikotarpiu jie dar daugiau prarastų.
Pasak tyrimo autorių, netinkama pinigų politika gali lemti nestabilumą ir sutrikdyti ekonomiką, o gera pinigų politika sudaro prielaidas tvariam ir stabiliam ekonomikos augimui. Tačiau vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu ji negali turėti įtakos realiajai investicijų grąžai. Net jei ir galėtų, ECB pareiga – užtikrinti kainų stabilumą. Todėl ECB siekia, kad metinė infliacija būtų 2 proc. lygio.
Tyrimo autoriai įspėja, kad praeityje būta pavyzdžių, rodančių, kas nutinka, kai centrinis bankas nebesiekia šio tikslo ir vykdo netinkamą pinigų politiką neatsižvelgdamas į infliaciją ir ekonomikos būklę. Pirmojo pasaulinio karo metu ir netrukus po jo tuometinis Vokietijos centrinis bankas Deutsche Reichsbank, nepaisydamas karo sukelto paklausos šoko ir didėjančios infliacijos, atkakliai laikėsi nustatęs pernelyg mažą pagrindinę palūkanų normą. Tokia jo politika sukėlė hiperinfliaciją. Vokietijoje būta ir visiškai priešingos situacijos: ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Reichsbankaspadidino palūkanų normas nekreipdamas dėmesio į tai, kad ekonomika žlunga, o kainos smarkiai krenta. Todėl ekonomika smuko dar labiau ir pagilėjo depresija.
Tyrimo autoriai U. Bindseil, J. Zeuner ir C. Domnick daro išvadą, kad pinigų politika negali išvesti iš mažo ekonomikos augimo ir su tuo susijusių mažų palūkanų už gyventojų indėlius fazės. Jie siūlo labiau skatinti mokslinius tyrimus ir naujų produktų kūrimą, gerinti švietimo paslaugas, spartinti imigrantų integraciją į darbo rinką ir sudaryti geresnes sąlygas privačioms investicijoms. Tokia ekonomikos augimui palanki valstybės politika sustiprintų realiąją ekonomiką. Tik tada, pasak autorių, euro zonos gyventojai galėtų vėl tikėtis didesnio santaupų prieaugio.
Atnaujinta 2021 m. rugpjūčio mėn. pagal 2020–2021 m. vykdytos strategijos peržiūros rezultatus.